Hab. m. dr. Domicelė MIKALAUSKAITĖ (1923–2020)

Vasario 10-ąją Amžinojo poilsio gimtojo Sobuvos kaimo kapinaitėse atgulė žymi lietuvių fiziologė ir biochemikė, biomedicinos mokslų hab. daktarė, profesorė Domicelė MIKALAUSKAITĖ.
Garbi mūsų kraštietė Amžinybėn iškeliavo eidama 97-uosius metus, palikdama ryškų pėdsaką Lietuvos biomedicinos mokslų srityje, viena pirmųjų mūsų šalies mokslininkų, pradėjusių tyrinėti mitybos įtaką žmogaus sveikatai.
1947 metais baigusi Vilniaus universitetą, D. Mikalauskaitė jame dirbo 38-erius metus (1945–1993). Net 21 metus profesorė vadovavo Medicinos fakulteto Fiziologijos ir biochemijos katedrai, 1975–1991 metais taip pat buvo jos iniciatyva įkurtos Žmogaus racionalios mitybos laboratorijos vadovė. 1983 metais profesorė įkūrė Respublikinį mitybos centrą (nuo 1991 – Mitybos centras), kuriam ir vadovavo iki 1991-ųjų.
Hab. dr. D. Mikalauskaitė parengė tris labai svarbias programas Lietuvos gyventojų sveikai mitybai organizuoti, paskelbė per 300 mokslinių darbų, išleido knygas „Sveika mityba“, „Mityba“, „Profilaktinė mityba“. Kartu su kolegomis parengė ir du vadovėlius studentams, tai – „Fiziologija“ ir „Kraujo sistemos fiziologija“.
Profesorės atlikti tyrimai bei parengti moksliniai darbai, rekomendacijos buvo vertinami ir užsienyje, 1978–1992 metais D. Mikalauskaitė buvo Medicininės mitybos problemų mokslinės tarybos prie SSRS Medicinos mokslų akademijos prezidiumo narė, profesorės ir jos bendradarbių mokslinė veikla 1984 metais įvertinta Valstybine premija.
Į Sobuvą savo mokytoją ir vadovę atlydėjusių buvusių kolegų ir bendradarbių nuomone, profesorei universitetas – pedagoginė ir mokslinė veikla – buvo visas jos gyvenimas. Pasak besidalinusiųjų prisiminimais, dirbti su profesore nebuvo lengva, tai buvo savotiškas iššūkis – ji buvo griežta, pareiginga ir labai reikli sau. To vadovė reikalavo ir iš kitų. Kita vertus, kaip tvirtino buvę bendradarbiai, todėl ir buvo įdomu, drąsu, prasminga, nes kiekviena diena buvo paremta ieškojimais, pažinimu bei tikėjimu sukurti, atrasti. Ir dar. Katedros kolegų atmintyje buvusi vedėja išliko kaip labai tiesi ir teisinga vadovė. Ji neturėjo išrinktųjų, visus vertino pagal darbą ir visais vienodai rūpinosi. Kalbėjusieji su dėkingumu prisiminė metus, kai profesorės pastangų ir rūpesčio dėka pavyko gauti finansavimą ir įkurti Žmogaus racionalios mitybos laboratoriją. Ji stengėsi taip surikiuoti darbus, kad visi katedros darbuotojai būtų į juos įtraukti ir turėtų galimybę papildomai užsidirbti.
Apie profesorės reiklumą vieni kitiems perduodavo ir studentai. Buvusi sobuviškė, gydytoja iš Telšių Irena lig šiol prisimena tą dieną, kai laikė fiziologijos egzaminą. Profesorė į egzaminą pasikvietė kitą kolegą, kad būtų rami, jog savo krašto vaikui buvo ne mažiau reikli, kaip ir kitiems studentams. Dalindamasi prisiminimais apie bendrystę su dėstytoja, beje, dar ir giminaite pagal motinų liniją, gerbiama Irena sakė, kad tam egzaminui ji ruošėsi kaip nė vienam kitam per visus medicinos studijų metus.
Nors iškili mūsų kraštietė Sobuvą paliko anksti, o po 1958-ųjų, kai mirė jos tėvelis, taip pat buvęs garbus sobuviškis Aleksas Mikalauskas (mama buvo mirusi Domicelei ateinant į šį pasaulį), į gimtinę sugrįždavo tik aplankyti artimųjų kapų, bet Sobuvos gyvenimą ji sekė, visada prijautė Jiezno krašto žmonėms. Kai po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo profesorei buvo grąžintas Jiezne buvęs tėvų namas su žemės sklypu, ji jį padovanojo Jiezno Šv. Mykolo Arkangelo ir Jono Krikštytojo parapijai. Jiezno parapijos klebono Rolando Bičkausko pastangomis ir gerbiamos kraštietės paramos dėka Jieznas šiandien turi jaukius bendruomenės namus, kuriuose telkiasi ir vaikai, ir vyresnieji.
…Mano pažintis su profesore prasidėjo neakivaizdžiai. Apie ją buvau girdėjusi dar vaikystėje iš mamos pasakojimų, nes jų gimtuosius namus skyrė tik eglių guotas ir sodas. Daugiausia mama pasakodavo apie Mikalausko Damutės, taip ją vadindavo kaime, biblioteką. Ji ją pradėjo kaupti dar būdama gimnazistė, o vėliau gausiai pildė parsiveždama knygų iš Vilniaus studijų metais. Ko gero, pirmosios knygos, kurių pradėjau ieškoti pati bibliotekoje, buvo tos, kurias mama parsinešdavo iš pirmosios Sobuvos bibliotekos. Ją su profesore prisiminėme ir prieš penkerius metus, kai susipažinome. Tuomet taip pat turėjau progos pajusti, kiek profesorei svarbi Sobuva. Ji entuziastingai palaikė kraštiečių sueigos metu gimusią idėją, kad turime atstatyti nuo gyvenimo naštos bei negandų nuvirtusį Sobuvos kaimo kryžių. Džiaugiuosi, kad spėjome, kad profesorė, prieš išeidama Anapilin, dar spėjo pamatyti nufilmuotas kryžiaus pašventinimo akimirkas. Jai svarbaus gimtojo kaimo simbolinio atminimo ženklo, kurio pastatymą taip pat parėmė, akimirkas.
…Laiko ratas sustojo. Ir iškilios kraštietės valia jis sustojo ten, kur ir prasidėjo. Atgulė ji Sobuvos kapinaitėse, šalia savo tėvų. Atsisveikinome su profesore Jiezno bažnyčioje, kartu su kunigu R. Bičkausku prisimindami reikšmingiausius jos darbus bei ryškiausius jos asmenybės bruožus: reiklumą, kuklumą, paprastumą. Ką dar turime padaryti? Tiesiog, kaip sakė Jiezno seniūnijos seniūnas Algis Bar-tusevičius, rasti vietą bibliotekoje ar kurioje kitoje vietoje jos moksliniam palikimui įamžinti. Šiai minčiai pritarė ir profesorės kolegos.
Kraštiečių vardu –
Ramutė Šimukauskaitė