Lai užgimsta…

…ant balta lininine staltiese, kurią svetimi žmonės surado Vėjūnės svirne stovinčioje skrynioje, praėjus dešimčiai metų po to, kai ji atsisveikino su Būtimi čia, užtiesto stalo degė dvi geltonos parafino žvakės. Namų šeimininkė jas specialiai įstatė į stiklines, kupinas miežių, prisiminusi, kaip matė moters, kurios atmintį tesaugo, namuose. Iš balto popieriaus lapo iškarpė dvi snaiges, kurios pridengė grūdus ir puošė žvakidę.
Tarp stiklinių ji pastatė nedidelį kryželį. Kiek žmonių sės valgyti Kūčių vakarienės, ji dar nežinojo. Kvietė susirinkti visus kaimo gyventojus, tarp kurių gyventi ji pasirinko prieš keletą metų, kai nusipirko Vėjūnės sodybą. Nors eglutės augo netoliese, mažos pušelės taip pat tebuvo gerokai ūgtelėjusios po to, kai didelė audra išvertė didesnę dalį miško netoliese, eglutę padėti parnešti iš nuosavo miško ji paprašė specialiai kaimyno Vincuko, kuris našliu jai save vis pristato. Oi kiek jis pripasakojęs apie kaimo žmones, apie tuos, kurie išėję į miestus ar atgulę Amžinojo poilsio. Nedaug išties kaime jau ir belikę. Yra kelios jaunos šeimos. Nereikia tik teisti jų. Taip kaime ir nesielgia, nebent koks naujokas, nieko nepažinodamas, užklydęs patampa kažkuo nustebęs, kol vietiniai jam nepaaiškina, kol neperduoda savo krašto „įstatymų“, kurių niekur nerasi parašytų. Jūratė jau skaičiavo dvylika patiekalų tikrai turės, jų užteks visiems. Kalėdaičiu juk galima bus pasidalinti. Tik kiek ant šio stalo padėti tuščių lėkštelių? Jų labai daug buvo, net nepaliestų žmogaus, tik, žinoma, laiko rūdžių ir žiurkių nučiupinėtų Vėjūnės viename trobos kambarių. Šaltuoju gal jis buvo pavadintas, nes ten Jūratė surado labai daug dovanų dėžučių, didesnių ir visai mažų, net neišpakuotų. Kaimynai pasakojo, kad Vėjūnė buvus labai vaišinga, labai geros širdies ir pas ją ne tik giminės į svečius atvažiuodavo. Mėgo užsukti buvę bendradarbiai, draugai, kunigai ir net Seimo nariai. Gal ir prieš rinkimus. Bet ji apie juos net nesuprato, nesidomėjo. Vėjūnė buvo vienmylė. Jeigu jau žmogus jos, ją gerbia, tai koks gi skirtumas, kokiai partijai priklauso. Niekas negalėdavo net perkalbėti, ji tik už savą balsuodavo. Visi jai veždavo dovanėlių, kurias ji greit nunešdavo į tą šaltąjį kambarį ir gal net pamiršdavo. Jai jų nereikėjo. Ne dėl dovanos ji laukdavo visų. Ne. Ji mylėjo visokius žmones nuoširdžiai. Jei naktį koks naktibalda, kaip Vincukas, į langelį namo eidamas subarbendavo, ji pamokindavo, bet gražiai, kad pastarasis sako, tikrai net susimąstydavo, jei atsimindavo, ką sakiusi.
Taigi stalas buvo paruoštas. Aplink Jūratė sustatė senovinius suolus, plačius tokius. Rado juos svirne, atnaujino. Susės visas kaimas, pagalvojo. Rinktis pradėjo apie penktą valandą pavakary. Suėjo viena ta pačia pavarde šeimos iš trijų kaimo trobų. Visi jie kažkiek giminės sakė. Suvažiavo iš miestų ir jų vaikai, vaikaičiai. Atvyko ir kaimynas iš kurorto, kuris saugo mamos namus, palikęs čia gyventi savo šunį Kodą. Suėjo ir suvažiavo. Kažkuris vyrų pasiūlė sukalbėti maldą už visus Išėjusius į Amžinybę artimuosius ir šio kaimo gyventojus. Vyrai vadovavo maldoms, moterys pritarė, močiutėlės, pasirėmusios ant lazdelių ir plataus suolo, priklaupė. Maldų tyla tarsi skrodė per smegenis Jūratei, ašaros, sužibusios kai kurių susirinkusių akyse, tarsi virto tomis snaigėmis, kurios lyg maži stebuklai krinta nuo Senio Šalčio lazdos papūtus vėjui. Šitie žmonės nestatė kryžiaus laukuose, nebuvo ūkininko nei vieno, matyt. Jie neteisė, bet liko nesupratę „kam“. Jie vėliau, pavalgę vakarienę, televizoriaus nežiūrėjo, nes jo nebuvo. Jų vaikai buvo susitarę neatsinešti nei vieno telefono, nei vienos plančetės. „Laisvę turime, mūsų mažėja, vienybės mažai liko“, – kiek labiau į politiką kalbą lenkė Domas, sugrįžęs iš užsienio. „Sielos peršulius aš, vaikeli, išmeldžiu kasdien kalbėdama rožinį. Man nebaisu vienai gyventi. Sako, kad yra jaunų negerų žmonių, gal bijo manęs, neužeina, nei pensijos neprašo. Vieną atiduočiau, tikrai. Atleisti reikia. Net priešui pikto linkėti negalima. Sugrįžta viskas. Į kelintą kartą sugrįžta“, – kiek painių gyvenimo istorijų močiutės Stasės galvoj, kiek būta čia meilės bei neapykantos ir kadais. Savąjį dabar močiutė išgyvena labai gražiai. „Kad tik mes su Ada su skarelėmis, oi kaip pasenom, o į Katedrą ar įleidžia per Piemenėlių mišias su skarelėmis, niekados nemačiau. Miestietės gražios, pasidabinusios, tai ne mes, apsisuodinusios“, – guviai dėstė mintis senolė, prisiminusi savo vaikų tėvą, jo linksmą būdą. Kita senoji atsiminė ir suskaičiavo kaimo žmones, kuriuos Dangus pašaukė būtent Kūčių vakarą. Visi jie labai įdomūs. Antai Vėjūnės tėvukas, kas Jūratei pasirodė net sapne matyta, buvęs labai darbštus, beveik šimto metų sulaukė. Jaunesni po vakarienės kalbėjo apie tai, kiek žmonių valgo vakarienę ligoninės palatose, slaugos ar globos namuose, negalintys pakilti iš lovų, kiek gydytojų šią minutę palinkę su skalpeliu virš operacinio stalo gelbsti gyvybes. O kiek žmonių dirba tą patį sunkų darbą kažkur gamyboje. Buvo paminėti ir šio kaimo žmonės, kurie dirba būtent šią minutę. „Kiekvienam sava plotkelė, nors ir atsilaužtas jos gabalėlis savas. Negalim atkartoti tėvų gyvenimų. Vėjūnės. Galim saugoti jų atminimą“, – kalbėjo Vincukas, paragavęs raudono vyno gurkšnį. „Kad ištvermės netrūktų valdžiai, kad mūsų jaunimą išmokytų tautinio orumo“, – sugrįžti prie kertinių vertybių ragino Marijona. „Daugiau mes nežinom, ar susitiksim. Šią minutę džiaukimės vieni kitais, mylėkime vienas kitą dabar. Negalvokime, kad oi dar bus taip ar kitaip. Gali,vaikai, rytoj nebūti‘, – patarė kita moteris. – Nei jūsų tėvas, nei senelis neįsivaizdavo, kad taip gerai gyvensite, turėsite po namą čia, Lietuvoje, kiti – ir užsienyje. Neįsivaizdavo, kad susipyksite tarpusavyje dėl dvylikos hektarų. Atleiskite vieni kitiems. Užmirškit skriaudas. Mylėkite vieni kitus. Nežudykite jausmų ir vieni kitų“, – jai antrino Veronika, dar klausdama, ar girdėjot vakar per žinias pranešant, kiek žuvo per metus Lietuvos keliuose žmonių… „Metų ratas užsidaro. Gal jis atvers širdis, gal užgims nauji tikri jausmai su Kūdikėlio gimimu. Nejau tebus dar vienas paviršutiniškas prabėgimas per šventines dienas, su kuo daugiau aplankytų miestų eglučių?.. Visi norim būti labai dideli. Gerai, kad talpina visus visagalis facebook… Gal su daugiau taip ir susitiksim. O gal kas nors pamils, gims. Tegu tik nemiršta. Tegu tik amžini bus šitie žmonės, kurie kūrė ir kurių sielos gražios, kaip iškritusios snaigės už Vėjūnės lango. Kaip graži buvo jos balta skarelė. Jūratė vylėsi, kad gyvens amžinai tarp šių žmonių, kad neges niekados žvakių liepsnos ant balto stalo, o stiklinėse niekados nestokos rugių… Kad ką tik gimęs kūdikėlis Jėzus, žvelgdamas į mus nuo kryželio, globos ir padės kalbant kiekvienam savojo gyvenimo rožinį… Jei nuoširdžiai dešine ranka darysime kryžiaus ženklą… Jei sau meilės nepritrūksim, jei oro užteks…
Palma