Viržių vazonėlis Jonui Basanavičiui

Būtų mano valia – lapkričio 23-iąją kasmet iš labo ryto Jono Basanavičiaus aikštėje iškelčiau vėliavą. Kad plevėsuotų ne vien Lietuvos kariuomenės – ir tautos patriarcho, kurortologijos pradininko šviesiam atminimui. Ne tiek daug turime garbių, nusipelniusių žmonių, kuriems ir gimimą, ir mirtį Lietuvai svarbiomis dienomis likimas parinko.
Kuklų viržių vazonėlį padedu prie paminklo ir tarsi susigėdusi, tarsi ką blogo darydama apsidairau, ar kas nematė. Ko gero, nė pati nepajutau, kaip pamažu pasiduodu skleidžiamai nuomonei, jog per daug idealizuojame ir romantizuojame Lietuvos praeitį bei nutolusių laikų asmenybes. Gal dėl to jau net nepatogu prisipažinti, kad tau Basanavičius – ne tik visada esantis, bet ir padedantis. Kai tenka atsilaikyti prieš raginimus visokiausias mūsų dienų naujoves priimti be menkiausios abejonės ir be skrupulų pastumti į šalį tai, kas amžina, nejučiomis remiuosi į šį didį žmogų – iš praeities, kaip iš neišsenkančio ir gaivaus šaltinio, sėmusį išmintį, stiprybę – be to juk sunku būtų išlaikyti ne vien savo – ir tautos orumą. Todėl ir verta skaityti ne įvairiausių istorikų, kalbininkų, politikų pasisakymus apie Basanavičių, o paties tautos patriarcho raštus. Jie daro įspūdį jau vien dėl didžiulės apimties – 15 tomų biblioteka. Jono Basanavičiaus raštuose, jo surinktoje tautosakoje gali rasti atsakymus į daugelį tautinės savimonės klausimų, Juos išsiaiškinus, lengviau suprasti, kodėl tu toks, o ne kitoks. Pavyzdžiui, ne vienas dailės mokytojas yra pastebėjęs, kad vaikai, ypač berniukai, labai mėgsta piešti žirgus. Mano šeimoje juos lipdydavo, tarsi apsėsti – vis žirgus ir žirgus. O perskaitęs Basanavičiaus „Vaiką ir žirgą“ pagalvoji, kad kitaip juk ir būti negali – į patį kraują įaugęs tas lietuvio ryšys su žirgu, ir, matyt, dar daug vandens nutekės, kol jis išnyks.
Džiaugiuosi, kad Birštonas išsaugojo paminklą, kad senelis Basanavičius netrukdo šurmulingam mūsų dienų aikštės gyvenimui net pačiame kurortinio sezono įkarštyje, kai pro paminklą zuja visokiausi riedžiai, vaikiškos mašinytės. Patriarchui turbūt net nepatiktų, jeigu čia ateitumėm vien tautinių švenčių metu. O lapkričio 23-iąją daktarui Jonui Basanavičiui iškelkime savo Trispalvę – neabejoju, ir Lietuvos kariuomenė pritartų, jog galingiausia tautos jėga yra žmogus ir jo stipri dvasia.
Genovaitė

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *