„Metų ūkio 2019“ konkurso dalyvių stiprybė – šeimos ūkiai

Auksė ir Rolandas Aleksandravičiai bei jų jaunėlis Rojus džiaugiasi Barto pergale krepšinio varžybose.

Nuo seno įprasta, kad lapkritis žemdirbiams jau ramesnis laikas. Derlius – aruoduose, gyvuliai parvaryti į tvartus, į dirvą suberta kitų metų derlių auginsianti sėkla. Šiemet – lapkritis netradiciškai kiek kitoks.
Jau antrą savaitę vyksta žemdirbių protesto prieš numatomus papildomus mokesčius akcija. Jos organizatoriai ūkininkus ragina savo žemėse statyti žalius kryžius, simbolizuojančius Lietuvos žemės ūkio laidotuves. Prienų krašto ūkininkai organizuotai kryžių nestato, bet, jeigu reikės, tolimesniuose akcijos etapuose važiuoti su traktoriais į rajono centrą ir Vilnių dalyvaus. Nes nerimą kelia ne tik Lietuvos valdžios užmojai didinti mokesčius, mažinti lengvatą dyzelinui bei žemdirbių priešpastatymą kitoms socialinėms grupėms, bet ir galimi pokyčiai Europos Sąjungos biudžeto eilutėse, skirtose žemės ūkio reikmėms. Šiandien lietuviams ūkininkams jau artimesni tampa aktyviai protestuojantys ir už žemės ūkio tradicijų išlaikymą kovojantys prancūzai, nei, pavyzdžiui, olandai ar Lietuvoje kiaulių kompleksų prisistatę danai, deklaruojantys, kad bulvių ir duonos galima užsiauginti laboratorijose. Taip bus pigiau…

Rima ir Juozas Glušauskai nepraranda vilties, kad galima išgyventi ir iš pieno ūkio.

Kita vertus, pasak ne vieno ūkininko, o kada žemdirbiui buvo lengva. Jei ne valdžia, perdirbėjai ar prekybininkai, tai motulė gamta savo galią nuolat parodo. Prienų rajonas – vienas iš tų, kur gamtos negandos pastaraisiais metais ypač jaučiamos. Pernai lietūs, šiemet sausra skriaudė ir augalininkus, ir ypač gyvulių laikytojus. Ne vienam iš jų net ir ganiavos laiku teko papildomai šerti karves ar galvijus.
Bet nežiūrint visų pavojaus varpų skambėjimo, patirtų išbandymų, gyvenimas nestovėjo vietoje. Kantriai dirbę ūkininkai turi ir kuo pasidžiaugti. Svarbiausia

Sonata ir Juozas Bukevičiai gyvenimą kuria Kisieliškėse, gimtajame Juozo kaime.

dauguma jų tiki tuo, ką daro, ir kol kas dar nežada trauktis ieškodami lengvesnio kelio. Tai savo pavyzdžiu paliudija ir šiemetiniai „Metų ūkio konkurso“ dalyviai.
Šiemet konkurse buvo pristatyti šeši ūkiai. Jų išskirtinis bruožas – kad tai šeimos ūkiai. Vertinimo komisijai vadovavusio Prienų ūkininkų sąjungos pirmininko Martyno Butkevičiaus nuomone, tai ir yra didžiausia jų stiprybė. O ir tarp konkurso dalyvių daugumą sudaro senelių, tėvų žemėje ūkininkaujantys ūkių šeimininkai.
Kaip pastebėjo ūkiuose lankęsi komisijos nariai, kiekvienas ūkis yra savitas, turintis savo prioritetus, bet visų jų šeimininkus vienija

Svečiuose pas Eleną Dautarienę.

darbštumas, atkaklumas ir viltis. Nė viename iš aplankytų ūkių diskutuodami apie problemas, kurias jaučia ir su kuriomis susiduria ir konkurso dalyviai, negirdėjome nusivylimo gaidų, daugiau buvo kalbama apie sprendimų paiešką.
Kai Žiūronyse pieno ūkio šeimininkų Rimos ir Juozo Glušauskų paklausėme, ko labiausiai trūksta, jie linksmai juokaudami atsakė: „išeiginių dienų“. Pasak veterinaro specialybę turinčio Juozo, kai karvės veršiuojasi, dirbi visas 24 valandas per parą. Džiugina šių žmonių ryžtas ir ištvermė išlaikant pieno ūkį. Jiedu dviese sumaniai tvarkosi apie 60 ha ūkyje, laiko 22 galvijus, iš jų – 13 melžiamų karvių. Glušauskai ir po gaisro neatsisakė ūkio, atsitiesė, beje,

Mindaugas ir Arvydas Drūlios su Veiverių seniūnijos žemės ūkio specialistu Dalium Lapinsku.

kaip pastebi patys, jausdami gerų žmonių pagalbą. Tarp jiems padėjusiųjų nepamiršdami paminėti ir buvusios AB „Marijampolės pieno konservai“ direktorės Aldonos Kvedarienės, jau kitą rytą po gaisro aplankiusios Glušauskus. Pajutę verslo partnerių finansinę paramą tuomet, kai buvo sunku, Glušauskai ir dabar ūkyje primelžtą pieną parduoda „Marijampolės pieno konservams“.
Žinoma, jie taip pat mano, kad pieno supirkimo kainos yra ženkliai per mažos, bet kol kas negalvoja atsisakyti ūkio, nesirengia keisti ir krypties. Pradėję nuo karvių, jie ir toliau nepraranda vilties, kad galima išgyventi ir iš pieno ūkio. O ir jų namai tiesiog spindi baltumu bei gera nuotaika.
Kad pragyventi kaime tikrai galima, tik reikia norėti, – tvirtina ir Pakuonio seniūnijos Margininkų kaimo ūkininkė Elena Dautarienė, ūkininkaujanti nuo 2000-ųjų metų. Ūkininkė dirba 29 ha nuosavos ir dar 5 ha nuomojamos žemės, laiko melžiamas karves. Visą ūkyje pagamintą produkciją E. Dautarienė išveža parduoti į Kauną. Laisvu nuo ūkininkavimo metu moteris gražiai tvarko sodybą, stengdamasi sukurti jaukią aplinką.
Veiverių seniūnijos ūkininkas Arvydas Drūlia ūkininkavimo patirtį perima iš tėvo

Trys Aleksandravičių kartos Piliakalnio bendruomenės ąžuoliukų sodinimo talkoje.

Mindaugo, bet kartu ieško ir savų sprendimų. Jo ūkio kryptis – augalininkystė, tėvai dar laiko ir gyvulius. Arvydas atstovauja jau trečiai čia ūkininkaujančių Drūlių kartai. Beje, abu – tėvas ir sūnus neatsisako padėti su technika darbuose ir kaimynams.
Senelių žemėje Jiezno seniūnijos Kisieliškių kaime savo gyvenimą kuria ir Sonata ir Juozas Bukevičiai. Čia iškilusi nauja gyvenamoji troba, elektrą gamina sava jėgainė, kieme matyti ir daugiau ženklų, bylojančių apie inovacijų diegimą. Apie jas su entuziazmu kalba ir pats ūkininkas, 90 ha plote auginantis grūdines ir kitas kultūras.
Pakuonio seniūnijos ūkininkui Donatui Šimukoniui sėkmę šių metų konkurse lėmė ne tik gerai įdirbti laukai, gražūs pasėliai, bet ir dalyvavimas projektuose, suteikusiuose galimybę įsigyti modernios technikos. D. Šimukonis sugeba ūkininkavimą derinti su darbu Prienų rajono savivaldybės administracijoje. Šių metų konkurse daugiausia balų komisija skyrė Auksės ir Rolando Aleksandravičių ūkiui, esančiam Meškinės kaime Šilavoto seniūnijoje. Tai – modernus, specializuotas 80 ha augalininkystės ūkis, atviras pažangai, naujovėms ir turintis gražią perspektyvą, nes šiame šeimos ūkyje tėvams visuose darbuose padeda vyriausias sūnus Gvidas, pasirinkęs agronomo specialybę ir siekiantis magistro diplomo Žemės ūkio universitete, bei pagranduku vadinamas dvylikametis Rojus, jau pažįstantis visus ūkio darbus. Tik vidurinysis Bartas pasirinko krepšinį ir mokslus JAV. R. Aleksandravičius labai vertina ir netoliese gyvenančio tėčio Stasio patarimus bei pagalbą ūkyje. Stasiui Aleksandravičiui sausio 1-ąją sukaks 90 metų, bet jis dar kupinas energijos ir visuomet pasirengęs sūnui ne tik patarti, bet ir prisidėti prie konkretaus darbo.

Vertinimo komisijos nariai ir Pakuonio seniūnijos žemės ūkio specialistė Jūratė Rasimienė – Donato Šimukonio (antras iš dešinės) laukuose.

Anksčiau gyvenę tėviškėje Auksė ir Rolandas prieš kelerius metus įsigijo už puskilometrio esančią sodybą, kurią rekonstravę joje įsikūrė prieš ketverius metus. Gražiai sutvarkytoje sodyboje jauku patiems, gera į ją užsukus ir giminėms bei draugams.
Ir dar Rolandą Aleksandravičių gerai pažįsta ne tik Šilavoto seniūnijos žmonės, bet ir visi krašto ūkininkai. Jis – aktyvus Prienų ūkininkų sąjungos tarybos narys, Auksę ir Rolandą dažnai galima sutikti įvairiuose renginiuose, talkose, šventėse, ir ne tik kaip dalyvius, bet ir organizatorius.
… „Metų ūkio“ šventė – tai tarsi tradicinės metų darbų pabaigtuvės, nors darbščiam žmogui darbų niekada nepritrūksta. Bet šiandien džiaugiamės švente, kupina ir perimtos senosios ūkininkavimo dvasios, ir atvirumo ūkių modernizacijai bei inovacijoms. Būtent šiomis nuostatomis vadovaujasi ir „Metų ūkio 2019“ dalyviai, ir dauguma mūsų krašto ūkininkų. Džiaugiamės jų darbais ir didžiuojamės jais.
Ramutė Šimukauskaitė