Margaspalvis lietuvių kalbos drabužis

Dar XXI amžiaus pradžioje kalbos mokslo pasaulyje pradėtas vartoti naujas terminas „Kalbos mada“. Šią sąvoką ir jai būdingus bruožus bene pirmasis išsamiai nagrinėjo kalbininkas Gintautas Akelaitis. Mokslininko teigimu, kalbos mada – tai „nesisteminis kalbos vartosenos reiškinys – kalbos elemento (žodžio, jo formos, posakio, sintaksinės konstrukcijos) vartojimo nebūdinga reikšme staigus, paprastai neilgalaikis suintensyvėjimas”. Remiantis pamatiniu sąvokos žodžiu „mada“, šį terminą galima suprasti ir kiek platesne reikšme. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis „mada“ apibūdinamas kaip „buities reikmenų, ypač aprangos, šukuosenos formų vyravimas tam tikru laiku“. Kitaip sakant, kalba, kaip ir kiti kultūros elementai, turi tam tikram laikmečiui būdingas tendencijas, kurias diktuoja pati visuomenė. Lietuvių kalboje taip pat galima pastebėti tam tikras tendencijas, kuriančias savitą XXI amžiaus kalbos madą.
Bene viena iš populiariausių ir plačiausiai paplitusių šio reiškinio formų – žargoninė (netaisyklinga, specialiai iškraipyta) kalba. Įprastai žargonas priskiriamas kokiai nors grupei žmonių, kuriuos sieja tam tikri interesai. Galima sakyti, jog žargonybės – tai tam tikra socialinių grupių išraiška, todėl skirtingose grupėse skiriasi ir jų vartojimo tendencijos. Visuomenei atsigręžus į vakarus, pastebima, jog sakytinėje kalboje itin sparčiai populiarėja asimiliuoti anglų kalbos žodžiai (pvz.: „laikint“, „šierint“, „tagint“ ir t.t.). Tokia kalbėjimo maniera ypač populiari tarp jaunimo.
Kaip ir minėta, galima daryti prielaidą, jog tam didelės įtakos turi anglų kalbos sklaida. Kita vertus, polinkį kalbėti anglicizmais jaunajai kartai galėjo suformuoti noras išsiskirti nuo ankstesnių (tėvų, senelių) kartų, kurios labiau linkę vartoti rusiškas svetimybes. Tiesa, rusicizmų neretai pasitaiko ir tarp jaunimo. Atidžiau įsiklausius į jaunimo kalbą, galima pastebėti, kad žargonybės, kilusios iš rusų kalbos, vartojamos siekiant išreikšti neigiamas emocijas, o anglicizmai teigiamas. Tokią kalbos madą Lietuvoje galėjo lemti ir istoriniai įvykiai: okupacijos laikotarpiu Lietuvoje vyravo rusų kultūros kultas, anglų kalba beveik niekas nekalbėjo, o po nepriklausomybės atkūrimo siekiamybe tapo vakarų pasaulis, jo kultūra.
Daugelis kalbininkų teigia, jog žargonas – tai pati judriausia kalbos atmaina, kuriai būdingas nuolatinis atsinaujinimas. Neretai žargonybės peržengia socialines ar profesines ribas ir tampa plačiai žinomos bei vartojamos. Tokios žargonybės vadinamos slengu (pvz., „žiauriai“, „jėga“ ir t.t.). Plačiai paplitusios žargonybės tarsi netenka savo ekspresyvumo ir tam tikra prasme „atima“ kokios nors socialinės grupės kalbos išskirtinumo dalį, todėl jos nariai ima dairytis naujų kalbos saviraiškos būdų, taip keičiant ir pačią kalbos madą.
Šiais laikais žmonės ypač vertina išskirtinumą ir tam ieško vis įvairesnių priemonių: vieni bando išsiskirti drabužiais, kiti – kalba ar kitokiais būdais. Keičiantis kultūrai, keičiasi ir kalba. Taip atsiranda naujažodžiai ir naujadarai (viešojoje vartosenoje atsirandantys nauji žodžiai). Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne per 2019 metus užfiksuota per 200 naujažodžių ir naujadarų. Vieni iš jų paplitę visuomenėje ar tam tikrose jos grupėse (pvz., „barberis“ – vyrų gro-žio salonas, kur atliekamos vyrų plaukų stilizacijos bei barzdos skutimo, formavimo ir kt. paslaugos; „bendrakalbystė“ – kalbėjimas bendra kalba; „bioaktyvus“ – darantis poveikį gyviems organizmams ir t.t.), kiti viešoje vartosenoje sutinkami retai (pvz.: „bloteris“ – kvepalų mėginiui skirtas lapelis; „vaiklupystė“ – savo vaikų auklėjimas mušimu (lupimu); „tidsoptimistas“ – kas nuolatos visur vėluoja, nes mano, kad turi daugiau laiko nei yra iš tiesų ir t.t.). Naujadarai bei naujažodžiai kuriami ne kalbininkų, o pačių žmonių, todėl daugeliu atvejų jie atspindi socialinius, kultūrinius ar netgi politinius (pvz.: „naisynas“ – valstiečių ir žaliųjų sąjungos, kurios vienas iš simbolių – Naisiai, atstovai Seime; „žveryga“ – naujadaras, sukurtas ironizuojant sveikatos ministro Aurelijaus Verygos inicijuotą alkoholio kontrolės griežtinimo kampaniją) pokyčius ar aktualijas. Kitaip tariant, tai, kas madinga ir aktualu visuomenėje, tai pamažu tampa madinga ir kalboje.
Dalis visuomenės mano, jog kalba turi būti „švari ir gryna“, tačiau kalbininkai jau seniai teigia, jog kalba – tai gyvas organizmas, kuris nuolat keičiasi, atsinaujina. Kalboje, kaip ir kultūroje, tai, kas anksčiau buvo nepriimtina, vėliau gali tapti norma. Panašiai yra ir su kalbos mada – ji nuolat kinta, vieni dalykai prigyja, išgyvena savo populiarumo viršūnę, kiti nepasiteisina, o kai kurie iš jų tampa ne madingi, o tiesiog visuotinai priimtini. Šiam pavyzdžiui iliustruoti puikiai tinka vokiečių rašytojos Marie Von Ebner-Eschenbach žodžiai: „Kai tik mada tampa universali, ji išeina iš mados“. Įvairiems kalbos elementams netekus savo ekspresyvumo ar pasikeitus aktualijoms, žmonės ima kurti naujas kalbos mados tendencijas.
Žargonybės, naujadarai ir kiti madingi kalbos elementai kalbai suteikia ekspresyvumo, kuria tam tikrą kultūrą, leidžia identifikuoti įvairias socialines ir profesines grupes, todėl bandyti jų išvengti nėra prasmės. Kur kas svarbiau yra atskirti, kokioje situacijoje kokį kalbėjimo stilių pasirinkti.
Rimantė Jančauskaitė