Kurti įkvepia gimtųjų namų aplink

Iš Šilavoto kilęs tapytojas Petras Lincevičius prieš ketverius metus laimėjo tarptautinės šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius’2015“ geriausiojo jaunojo menininko prizą. Šis įvertinimas menininkui atvėrė naujas galimybes – per pastaruosius metus jis eksponavo savo darbus ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, dalyvavo bendruose projektuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Lenkijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Nors Petras gyvena Vilniuje, gimtojo krašto niekuomet nepamiršta. Jis yra freskos „Neegzistuojanti erdvė“, esančios Birštono „Vytautas Mineral SPA“, sumanytojas ir bendraautorius, nuo 2014 metų kuruoja simpoziumus ir plenerus Šilavoto Davatkyno muziejuje, o visai neseniai ant Prienų picerijos fasado jo nutapytas žurnalisto, keliautojo Mato Šalčiaus paveikslas jau spėjo tapti miesto akcentu. Už nuopelnus ir Prienų krašto garsinimą Petras pateko tarp 100 iškiliausių Prienų krašto asmenybių.

Bitininkaudamas Petras pratęsia senolių tradicijas.

– Kaip save pristatote žmonėms, kurie Jūsų nepažįsta?
– Prisistatau kaip tapytojas. Tačiau šiame žodyje man telpa kur kas daugiau. Tapyba – mano gyvenimo būdas.
– Kur ir kaip prasidėjo Jūsų kūrybinis kelias?
– Mano kūrybinis kelias prasidėjo meno mokyklose, nes tėvai pastebėjo, kad mėgstu piešti. Nors tikriausiai dauguma vaikystėje mėgsta piešti (šypsosi). Nuo ketvirtos klasės dailės užsiėmimus lankiau Prienuose, Birštone, Marijampolėje. Vilniuje vienerius metus lankiau parengiamuosius kursus ir įstojau į Vilniaus dailės akademiją. Nors dailė nuo vaikystės buvo šalia, negalvojau, kad studijuosiu tapybą. Noras atsirado, kai į Šilavotą tapyti atvyko dabar jau Amžinybėn iškeliavęs Alfonsas Vilpišauskas. Jis buvo labai stiprios valios žmogus, mano nuomone, tikrasis menininkas. Bendraudamas su juo supratau, kad noriu savo gyvenimą sieti su tapyba.
– Užsiminėte, kad tėvai pastebėjo Jūsų gabumus ir palaikė kūrybiniame kelyje. Tačiau ar iš aplinkinių nesulaukdavote nuomonių, kad iš tapybos „duonos nevalgysite“?
– Būdavo visko. Tačiau, manau, tokios nuomonės kildavo ne iš neigiamo požiūrio į tapybą, tiesiog suveikdavo „saugikliai“. Net meno mokykloje mokytojai patardavo nestoti į tapybą, nes tai „neperspektyvu“. Tačiau man tai nesukliudė. Kai susipažinau su Alfonsu Vilpišausku, dingo visos abejonės. Jis buvo ir yra mano autoritetas. Jo dėka aš pasirinkau tapybą.
– Kokios pagrindinės Jūsų kūrybos temos?
– Lokalus identitetas globalioje visuomenėje. Yra išlikę nemažai kartų, kaime gyvenusių žmonių, ypač stengiuosi domėtis savo šaknimis, gimto krašto istorija. Iš tiesų, ši tema labai plati ir per kūrybą noriu tai atskleisti. Be abejo, atsiranda ir kitos potemės. Prieš keletą metų viena įdomiausių temų man tapo žmogaus laikinumas. Dažnai tapydavau įvairius daiktus, kurie priklausė mano proseneliams, seneliams. Aš jų niekada nepažinojau, bet jų daiktai išliko iki šių dienų. Taip nuosekliai per kūrybą iškilo mintis, kad daiktai išlieka ilgiau už šeimininkus ir žmogų galima pažinti iš jo daiktų. Dar norėčiau paminėti, kad man mene labai svarbu intuicija, kuri dažnai veda teisinga linkme.
– Paklausiu tikriausiai banaliausio menininkui klausimo. Kas yra Jūsų įkvėpimo šaltinis?

10-ojo Šilavoto Davatkyno plenero uždarymas. Pirmoje eilėje Petras Lincevičius (pirmas iš kairės) ir Alfonsas Vilpišauskas (antras iš kairės).

– Galiu pasakyti patį banaliausią atsakymą (juokiasi). Mane įkvepia aplinka. Aplinka, kurioje gyvenu čia, Vilniuje, bei aplinka, iš kurios išėjau – tai Šilavotas. Taip pat kasdieniški dalykai, nes iš kiekvienos dienos susideda gyvenimas.
– Kuo Jums ypatingi šie du kraštai: Vilnius ir Šilavotas?
– Kai atsikrausčiau į Vilnių, jaučiau atmetimo reakciją, nes šis miestas man atrodė svetimas. Todėl pradėjau labiau domėtis savo šaknimis. Šilavotas man – tarsi grįžimas į savo vidų. Tačiau dabar neįsivaizduoju savo gyvenimo be abiejų šių vietų. Jeigu viename krašte būnu ilgiau, pasiilgstu kito. Man, kaip menininkui, svarbu turėti dvi širdžiai artimas vietas, nes būdamas ir Šilavote, ir Vilniuje, atrandu naujų idėjų kūrybai.
– Kaip manote, kam skiriami Jūsų darbai? Koks turi būti žiūrovas, kad įžvelgtų tai, ką norite atskleisti?
– Geras, niekada apie tai nesusimąsčiau. Aš kuriu taip, kad žmonės į mano darbus žiūrėtų ilgai. Tapyba yra žanras, kurio negalima tiesiog prabėgti. Žiūrovas, kuris ateina į parodas, manau, yra pasirengęs tam skirti laiko, pažiūrėti, paskaityti. Kartais mano darbai būna paslaptingi: iš pavadinimo sunku suprasti, kas pavaizduota, nes noriu, kad žiūrovas pats išsiaiškintų prasmę. Tad tikriausiai mano tobulas žiūrovas turėtų būti akylas.
– Kaip atrodo Jūsų kūrybinis procesas? Ar Jums reikalinga speciali erdvė, kad galėtumėte kurti?
– Mano erdvė yra mano studija. Tačiau kartais tapau ir namuose. Sunkiausia man yra pradėti tapyti. Dažnai atidėlioju, mintys nukrypsta kitur. Prieš pradėdamas tapyti klausau tam tikros muzikos, o tapant man reikia ramybės, tylos, kuo daugiau susikaupimo. Kartais atsiranda kitų darbų ir tenka padaryti mėnesio pertrauką, tada būna labai sunku sugrįžti į „tapymo būseną“.
– Gali pasirodyti, kad visą savo laiką skiriate tik tapybai. Tačiau, kiek žinau, užsiimate bitininkyste…
– Visai neseniai pradėjau tuo užsiimti. Tačiau šis hobis irgi atėjo iš meno. Tapiau avilius, kurie buvo mano prosenelių. Bitininkaudamas pratęsiu senolių tradicijas bei pailsiu, nes kai būnu prie bičių, negalvoju apie ką nors kita.
– Ką dar mėgstate veikti?
– Žaidžiu krepšinį Vilniaus krepšinio lygoje, komandoje „Egzistenciniai klausimai“, kurią sudaro meno lauko atstovai. Taip pat kartais rašau. Savo parašytus tekstus panaudoju parodose prie paveikslų.
– Greitu metu galime tikėtis knygos?
– Nemanau. Nesu šios srities profesionalas, jaučiu, kad dar reikia įdėti daug darbo.
– Ar susiduriate su požiūriu, kad menininkai – keistuoliai?
– Manau, atsiranda įvairių nuomonių. Tačiau aš nesistebiu, kad žmonės taip galvoja. Kai susikaupęs dirbi, įeini į visai kitokią būseną. Po darbų keliaudamas namo jaučiuosi „atitrūkęs nuo pasaulio“ ir kartais net gatvėje pažįstamų žmonių neatpažįstu. Tad, manau, iš šono tikrai gali atrodyti keistai.
– Dirbate dėstytoju Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Kodėl pasirinkote dėstytojo sritį?
– Man įdomu perduoti sukauptas žinias kitiems. Prieš tai dirbau dailės mokytoju Vilniuje. Tada pastebėjau, kad galiu duoti daugiau žmonėms, kurie jau ieško savo meninio kelio. Taip nusprendžiau dirbti dėstytoju. Kadangi pats praėjau šį etapą, žinau, ką mano studentai išgyvena, ir mums lengva rasti bendrą kalbą.

Petras plenero metu Niujorko centriniame parke.

– Dirbdamas su studentais, tikriausiai pastebite daug perspektyvių jaunuolių. Tad kaip yra iš tiesų: menininkais gimstama ar tampama?
– Manau, gali būti abu variantai. Tačiau be darbo nieko nepasieksi. Menininkai sako, kad jeigu mėnesį netapai, tai dar mėnesį dažus gadini (šypsosi). Kai nuosekliai tapai, sporto kalba kalbant, „įeini į formą“, kai esi akylesnis, daugiau pastebi, geriau dirbi.
Žinoma, neneigiu, kad egzistuoja ir talentas. Yra žmonių, kurių akys geba pamatyti daugiau atspalvių. Tuomet turi lavinti akį ir gali pamatyti dar daugiau. Tačiau kartais talentas pakiša koją. Kai dirbdamas matai, kad tau užtenka įdėti mažiau pastangų nei kitiems, dažniausiai mažiau ir dirbi. O tuomet tas, kuris dirba daugiau, išsiveržia į priekį. Tad ir savo studentams sakau, kad svarbiausia yra dirbti.
– Kas „pastūmėjo“ kuruoti tapytojų plenerą Šilavote?
– Viskas prasidėjo, kai tapytojas Alfonsas Vilpišauskas apie 1999-uosius atvyko tapyti į Šilavoto Davatkyną. Būtent jo iniciatyva Davatkyno muziejuje pradėti organizuoti profesionalių menininkų plenerai. Plenero tikslas buvo sukviesti menininkus į Šilavotą ir taip suburti bendruomenę. Iš pradžių mane pakvietė būti mokiniu, o vėliau, kai sveikata ir jėgos nebeleido, Alfonsas Vilpišauskas perdavė man plenerų kuratorystę.
Suorganizuota jau keturiolika plenerų. Tik šiais metais pleneras nevyko dėl techninių kliūčių. Reikia atnaujinti namelius, įrangą.
– Visai neseniai Prienuose vieną pastatą papuošė Jūsų nutapytas žurnalisto, keliautojo Mato Šalčiaus paveikslas. Ar tai kūrybinė padėka gimtajam kraštui?
– Aš tiesiog matau, kad galiu padėti gražinti miestą, užpildyti ar apipavidalinti tuščias erdves. O jeigu žmonės džiaugiasi mano kūriniais ir tai sukelia teigiamas emocijas, man labai džiugu. Be abejo, gimtame krašte atlikti tokius kūrinius yra žymiai maloniau.
– Ar esate patyręs kūrybinių krizių?

Kūrinio, skirto žurnalistui, keliautojui Matui Šalčiui, pristatymas.

– Be abejo, krizių būna. Tačiau jos nesitęsia ilgą laiką. Aš tvirtai žinau, ką noriu pasiekti, o kai imuosi to ir matau rezultatą, greitai dingsta negatyvios mintys. Tapyba yra iššūkis. Kartais gali pavykti, kartais ne.
– Kaip manote, ar menininkui reikalingas dėmesys, apdovanojimai ir gerbėjai?
– Meno laukas yra žaidimas su savomis taisyklėmis. Vieni galvoja, kad apdovanojimai – tai tarsi parsidavimas. Tačiau jei priimi šio žaidimo taisykles ir nori dalyvauti jame, visa tai, ką paminėjote, yra labai svarbu. Vis dėlto, svarbiausia nepamesti savo vizijos ir išlikti savimi.
Kadangi aš esu įsitraukęs į meno sritį, man tai yra svarbu. Kai dalyvavau „ArtVilnius’2015“, kūriau tema, kuri tuo metu man nebuvo labai aktuali, ir laimėjau geriausio jaunojo menininko apdovanojimą. Tai mane motyvavo ir suteikė pasitikėjimo savo jėgomis.
– O kaip kritika? Ar dažnai jos sulaukiate ir kaip reaguojate?
– Jeigu tai konstruktyvi kritika, aš visuomet atkreipiu dėmesį. Kartais taip susigyveni su savo idėja, kad iš šalies nematai, kaip atrodo iš tiesų. Tačiau nereikia kiekvieno komentaro priimti tiesiogiai, nes tai „išmuša iš vėžių“. Jaunam žmogui būtina užsiauginti „storą odą“ ir išsiugdyti pasitikėjimą savimi, kad galėtų siekti savo tikslų.
– Ar kada nors susimąstėte, koks būtų Jūsų gyvenimas be tapybos?
– Susimąstau tada, kai neturiu galimybės kurti arba užsiimu kitais darbais. Kartais tenka padirbėti „Lietuvos kultūros taryboje“, nes ten atstovauju Prienų kraštui. Dirbdamas ilgesnį laiką su dokumentais, pajuntu, kad pasiilgstu tapybos. Kartais tapybos trūkumas pasireiškia net emociškai: tampu irzlus, piktas (šypsosi). Jeigu visai nustočiau tapyti, atsirastų ir kitų veiklų, bet tai nebūtų lengva, manau, kiltų egzistenciniai klausimai (juokiasi).
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Liucija Ališauskaitė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *