Apie kalbos savitumą

Laiškai iš Nemuno krantinės

Birutei ir Virginijui Kazlauskams – su dėkingumu už svetingą gimtosios kalbos kiemą ir aukštą jo dangų
Tėvų namuose artimiausi kaimynai savo amžiumi tiko į senelius. Anksti pastebėjau ir suklusau, kaip skiriasi kiekvieno iš jų šneka. Rodos, visi kalbėjo ta pačia tarme, bet kaip įvairiai vinguriavo jų intonacijos, o ir žodžių kiekvienas turėjo savitų – stebėjau juos, tarsi muzikos klausiau jų, ir įdomiau buvo, ne ką, o kaip jie kalba. Rodos, ir šiandieną girdžiu Stefanijos, Juozo, Stanislovo balsus. O kiek išminties ir gerumo sklido iš visą apylinkę įvairiaspalvių jurginų gumbais apdalindavusio Kazimiero šnekos – apie gėlių, medžių ir krūmų priežiūrą arba smulkiausių žolelių naudą galėjo pasakoti be galo, be krašto. Ir su kokia meile balse menkiausiam augalėliui!
Vėliau, kai kiekvienuose namuose garbingiausią vietą užėmė televizorius, žmonių lūpose atsirado anksčiau negirdėtų žodžių – tarsi juos būtų atsinešę tie pirktiniai stalai, spintos. Išmetus senelių paliktus, neretai jų pačių sumeistrautus baldus, tarsi neberasdama sau vietos, iš gyvenimų traukėsi ir jų šneka, daugybė žodžių tapo nereikalingi, nuėjo užmarštin.
Bet ir vis dažniau girdint ne gyvą, o televizoriaus, dabar jau ir interneto kalbą, atsirandant naujiems, ne prigimtiniams žodžiams, savitas šnekėjimo būdas ne taip greitai sunyksta – jis kaip koks kalbos kraujas, varinėjantis mintį ir žodį. Ir mano gimtąją tarmę žmonės atpažįsta labiau ne iš žodžių, o iš intonacijų.
Pastaruoju metu gausėja pasisakymų prieš bendrinės kalbos vartojimo taisykles ir jos normintojus – esą – tai atgyvena, atgrasanti nuo gimtosios kalbos, todėl ne tik šnekėti, bet ir rašyti siūloma leisti taip, kaip pats žmogus nori, nevaržyti asmenybės raiškos. Tenka sutikti, kad sparčiai keičiasi ir laikai, ir asmenybės, tuos pokyčius lemiančios. Visas pasaulis tarsi siaurėja ir panašėja, plinta svetimžodžiai. Bet širdis vis tiek linksta prie savitos, taiklios, turtingos, ir, svarbiausia, tariamų arba rašomų žodžių reikšmę aiškiai suvokiančio žmogaus kalbos – dažnai ji atveria daugiau ir giliau nei norėta ja pasakyti.
Genovaitė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *