Serbentinės klojimas gyvuoja!

Serbentinės klojimas gyvuoja,
Kvepia šienas ir širdžiai smagu,
Čia kaimynai, vaikai ir anūkai
Susirinkę vėl džiaugsis teatru!
Vėtrungė čia kasmet suboluoja
Ir suskamba aplinkui daina,
Kiemas didelis – daug čia mūs suvažiuoja,
Pasitinkam visus su medum ir gira!
Paslaptingosios durys klojimo
Tarsi vartai artistams į sceną,
O žiūrovams į salę užtemdytą
Stebuklingame Palių miške!
Pasitikti visus kolektyvus
Audringais plojimais kviečiame Jus.
Tegul šienas būna Jums minkštas
Tik užmigt nepatariam, nes…
… Kai pavargsim skanios šiupininės
Ir kieme paklegėt pakviesim visus,
O paskui atgal į klojimą –
Gal nakvot kam ūpas jau bus?
(Tautvydas Vencius)

Šiais jau tradicija tapusiais žodžiais pasisveikinome 14 -ajame klojimo teatrų festivalyje „Vėtrungė 2019“. Į festivalį ir vėl susirinko ištikimi žiūrovai bei bičiuliai, aktoriai mėgėjai, iš visos Lietuvos. Ir būtent tądien niekas negalėjo paneigti to fakto, kad Serbentinės klojimas gyvuoja!
Džiugu, kad ,,Vėtrungė“ per ilgametį savo gyvavimą sukūrė ir išlaikė savitą klojimo teatro tradiciją, kurios puoselėtojais visų pirma tapo Naujosios Ūtos mėgėjų teatro nariai. Prieš keturiolika metų gimusi idėja neliko pamiršta žiūrovų, teatralų ir rajono valdžios atstovų. Gal ir dėl to, kad, kaip sakė Seimo narys Andrius Palionis, sveikindamas susirinkusius artistus ir žiūrovus, jog klojimo teatras buvo ir vienas iš lietuvybės puoselėjimo pavyzdžių, todėl yra aktualus ir dabar.
Naujosios Ūtos seniūnas Algis Aliukevičius džiaugėsi kasmet gausėjančiu festivalio žiūrovų būriu, neblėstančiu mėgėjų teatrų entuziazmu. Jis taip pat kvietė tylos minute pagerbti ir prisiminti šviesaus atminimo Serbentinės klojimo sodybos šeimininkę Aldoną Lietuvininkienę, kuri šių metų vasario 16 -ąją paliko mūsų pasaulį. Būtent ji prieš keturiolika metų sutiko priimti į savo autentišką klojimą. Kas galėjo tuo metu pagalvoti, kad būtent čia metai iš metų vyks tokia didelė šventė, kad ant stogo rymanti vėtrungė rodys ne tik vėjo kryptį, bet taps žodžių, dainų, gyvenimiškų situacijų, teatro scenoje išsipildančių ar dūžtančių svajonių simboliu, kasmet trumpam atgaivinančiu Serbentinę.
Ir išties, kaip gera atvykstant jausti nesumeluotą nuoširdumą, matomą sodyboje gyvenančios Danguolės Lietuvininkaitės akyse, kuri su dideliu jauduliu kasmet visų laukia ir tikisi vėl pamatyti sugrįžtant. Užburianti šalia esančio Palių miško ramybė, autentiška sodybos aplinka, šalimais prašliaužiantis žaltys, besigananti Danguolės ožkelė – lyg natūrali užmiesčio sanatorija nuo miesto ir darbų šurmulio pavargusiems žmonėms, priglaudžianti savo ramybe.
Šviežias šienas, į klojimą suneštas tiesiai nuo kiemo, gyvai čežėjo, žiūrovai patogiai įsitaisė – kas šiene, kas ant suolo, kas nusprendę prie durų parymoti – sutelkė dėmesį į klojimo aslą, kuri čia tampa pačia geriausia ir natūraliausia scena. Ilgametis fesivalio vedėjas Tautvydas Vencius pirmiausia kvietė šeimininkus – Naujosios Ūtos laisvalaikio salės, „Vėtrungės“ mėgėjų teatro artistus.
2019 -ieji yra paskelbti Juozo Tumo – Vaižganto metais, o tai viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas, lietuvių prozos klasikas, kritikas ir literatūros istorikas, kurio kūrybinis palikimas yra gausiausias tarp to meto rašytojų. Įprasmindami Vaižganto asmenybės ir kūrybos palikimą, Naujosios Ūtos mėgėjų teatro nariai pastatė spektaklį „Žemės ar moters“, kuriame vaidmenis atliko visiems puikiai pažįstami aktoriai mėgėjai, naujaūtiškiai Romas Malaškevičius, Egidijus Stadalius, Gerina Davidavičienė, Danguolė Kurtinaitienė, Tautvydas Vencius, Julija Mykolaitienė ir kiti. Kolektyvas šiemet švenčia 30 metų gyvavimo jubiliejų, o per šiuos metus repertuare buvo įvairaus žanro kūrinių, kuriuos meistriškai teatro scenai pritaikė režisierė Anelė Lukjančiuk. Visi gausiais plojimais pasitiko kolektyvą ir dar vieną šaunią jo premjerą.
Vėliau festivalyje pasirodė iš toliausiai atvykusi Panevėžio ir Utenos aklųjų dramos studija „Arka“, parodžiusi ištrauką iš literatūrinės – muzikinės kompozicijos „Žvakės monologas“ (rež. Rima Žostautienė). Šis kolektyvas įkurtas prieš 64 metus, „Arkos“ vardu pavadintas nuo 2003 m. Nuolat dalyvauja įvairiuose respublikiniuose teatrų festivaliuose, dalyvavo visuose „Vėtrungės“ festivaliuose, išskyrus pirmąjį. „Arka“ klojime sukūrė jautrų ir priverčiantį susimąstyti reginį, jungusį muzikos ir poezijos dermę, priminusį ir mūsų istorijos kūrėjus – partizanus.
Šioje „Vėtrungėje“ netrūko Prienų krašto kolektyvų premjerų. Antrąją padovanojo Prienų kultūros ir laisvalaikio centro mėgėjų teatras „Langas“. Klojime atgijo A. Čechovo klasika – „Meška“ (rež. Alma Vaišnienė).
Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro dramos kolektyvas „Žaltvykslė“ į klojimą atvyko taip pat su neseniai parengtu spektakliu pagal P. Gineitį – „Knarkia paliepus“ (rež. Angelė Jaruševičienė). Šie aktoriai mėgėjai Jiezne susibūrė prieš trylika metų. Jau du kartus spėjo sudalyvauti Respublikinėje Dainų šventėje.
Po keturių spektaklių, kaip žadėta įžanginiame vedėjo žodyje, visi išgužėjo į kiemą ragauti nuo pat festivalio pradžios pradėjusios kvepėti dilgėlienės. Ją, kaip ir kasmet, ruošė ilgamečiai „Vėtrungės“ draugai, puikūs kulinarai Algis ir Asta Stadaliai. Ne vienas skanavęs dilgėlienės sakė, kad ji tokia skani nepavyktų, jeigu nebūtų verdama ant kelmo!
Po skanios pertraukos, pramankštinę kojas, visi džiaugėsi, kad vėl gali nuo kaitrios saulės pasislėpti klojime, džiaugdamiesi geros nuotaikos nestokojančiais Elektrėnų kultūros centro mėgėjų dramos kolektyvo aktoriais ir jų pagal Edmundo Untulio kūrinį pastatytu spektakliu „Maišas, kuriame nugalabijo šešką“ (rež. Nijolė Skorubskienė). Šis kolektyvas išskirtinis ir tuo, kad dalyvavo visuose „Vėtrungės“ festivaliuose, tad Serbentinėje apsilankė jau keturioliktą kartą.
Kaimynai dzūkai iš Trakų kultūros rūmų Dusmenų dramos kolektyvo „Dusmena“ kvietė stebėti Kazimieras Čiplio – Vijūno „Čigonėlė nemeluoja“ (rež. Rima Karsokienė). Kaip pasakojo režisierė, Dusmenyse teatro tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, o per metus pastatomi mažiausiai du kūriniai, kurie rodomi per Velykas ir Kalėdas, o vėliau ir gastrolėse.
Pabaigoje scenoje sukinėjosi ir visus iki ašarų prajuokino Kruonio kultūros centro Kalvių suaugusiųjų dramos kolektyvas „Brasta“, rodęs Janės Bernotienės režisuotas trumpas humoreskas.
Po turiningos festivalio programos padėkos žodį tarė Prienų rajono savivaldybės vicemerė Loreta Jakinevičienė, Kultūros, jaunimo ir sporto skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis, Prienų kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Virginija Naudžiūtė. Visi sutartinai džiaugėsi gražia mėgėjų teatrų tradicija susiburti, bendrauti, džiaugtis ir džiuginti. Taip pat mėgėjų teatro ,,Vėtrungė“ 30 -mečio proga už nuoširdų dalyvavimą teatro veikloje, kūrybiškumą, teatro raiškos ir tradicijų puoselėjimą buvo padėkota visiems kolektyvo nariams.
Šventė tikrąja to žodžio prasme buvo vainikuota – visų teatrų režisieriai namo išvyko su ąžuolo vainikais, linkėdami Naujosios Ūtos kolektyvui ir festivaliui ilgiausių gyvavimo metų.
Diena klojime visiems prabėgo lyg kelios akimirkos. Serbentinėje prisiminiau J. Degutytės eilėraščio eilutes ,,Pati gražiausia vasara tebūna mūsų/ Ji niekad priekaištais pečių Tau nenuslėgs…“. Vasara dar priešakyje, o žinojimas, kad kūrybinė teatro veikla pečių tikrai neslegia, lyg ant sparnų veda tolyn…, nes, kaip sakė Vydūnas, „niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis būna kurdamas“.
Tautvydas Vencius
„Vėtrungės“ teatro aktorius

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *