Darbas ESAG padėjo pamatus ir prasmingai gyvenimo bendrystei. 2018 metų rugsėjį, minint Vytauto gimtadienį. Iš kairės į dešinę: Jonas Janušauskas, Algimantas Blekaitis, Vytautas Mekšriūnas, Vidas Žaliukas, Jonas Paulauskas, Stasys Naujalis, Antanas Unikauskas ir Pranas Šnioka.
V.Pakarskui ir jo pagrindiniam rėmėjui LTSR Savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti Centro komiteto (toliau SDAALR CK) pirmininkui generolui majorui Jonui Žiburkui pagaliau pavyko įtikinti viršininkus Maskvoje, kurie lig tol ne kartą jam siuntė raštus, draudžiančius veiklą Prienuose, kad tai realiai įvykdoma užduotis. Štai tuomet ir prasidėjo tikroji, oficiali gamyklos veikla, kadangi BK-7 tebuvo saviveiklinis, mėgėjiškas (visasąjunginiu požiūriu) sklandytuvas. 1973.08.07 TSRS SDAARL CK pirmininkas triskart Sovietų Sąjungos didvyris A.I. Pokryškinas pasiuntė raštą TSRS Aviacijos pramonės ministerijai, kuri, nepraėjus nė savaitei – jau rugpjūčio 8 d., išleido potvarkį, nurodantį visoms jai pavaldžioms organizacijoms visokeriopai padėti Prienų ESAG! Taip mums atsivėrė durys į daugybę mokslinio tyrimo institutų ir „pašto dėžučių“, apie kurių egzistavimą iki tol net neįtarėme. Bėda tik ta, kad pro jas praeiti buvo leidžiama tik saugumui neužkliuvusiems asmenims, turintiems teisę dirbti su slapta informacija. Mano nelaimei, tokią teisę V.Pakarskas išrūpino būtent man (kad daugiau tuo metu praktiškai ir nebuvo kam). Na, ir prasidėjo mano kelionės į Maskvą, Kazanę, Kijevą ir kitur, žodžiu, įsiliejome į aviacijos pasaulį. 1973.10.30 teko vykti į Minsko aviaremonto gamyklą su ypač malonia misija – pakviesti į Prienus Kęstutį Gečą, baigusį Maskvos aviacijos institutą, tokie žmonės mums buvo neįkainojami. Kitos komandiruotės buvo tikras vargas. Keletą aviacijos entuziastų V.Pakarskas surado Kauno politechnikos institute ir nusiuntė baigti mokslų į Kazanės ir Charkovo aviacijos institutus, kuriuose buvo paruošti puikūs aerodinamikos, atsparumo ir kt. specialistai.
Nors mūsų ESAG tik pradėjo savo veiklą, niekas mums jokių nuolaidų nedarė. Privalėjome atlikti visus reikalingus aerodinaminius, statinio ir dinaminio atsparumo, resurso bei skraidymų gamyklinius bei valstybinius bandymus ir t.t. Privalėjome laikytis visų reikalavimų, nustatytų Sovietų Sąjungoje eksploatuojamiems skraidantiems aparatams, tuo labiau gaminamiems serijiniu būdu. Gamykla augo kaip ant mielių, kūrėsi visi aviacijos įmonei būtini skyriai, laboratorijos, skraidymų bandymų stotis. Jų viršininkai greitai įgavo pasitikėjimą CAHI, VIAM (Visasąjunginis aviacinių medžiagų institutas) ir kituose mus prižiūrinčiuose moksliniuose aviacijos institutuose, patys gavo teisę į juos patekti, taip, kad aš jau nebuvau vienišas keliauninkas. Pačioje pradžioje buvo žiauriai sunku. Juk mes net nežinojom formulių, kuriomis privalu vadovautis atliekant aerodinaminius pastovumo, pavaldumo, statinio, o tuo labiau dinaminio atsparumo skaičiavimus. Buvo paruoštas toks specialus vadovas konstruktoriams (), kurį gaudavau paskaityti CAHI bibliotekoje, reikalingus puslapius nukopijuodavau ir, užsikišęs po marškiniais ant pilvo, prasinešdavau pro visus apsauginius (ačiū Dievui, nė karto nepagavo). Kita bėda buvo dar didesnė – mūsų reikalai amžinai būdavo nukeliami į paskutinę vietą, juk įvairi karinė technika ar keleiviniai lėktuvai buvo svarbiau, negu kažkoks sportui skirtas aparatas. Dar gerai, kad statinio atsparumo, o ypač aerodinamikos klausimais mumis užsiėmė supratingi specialistai. Užtat svarbiausiai ir sudėtingiausiai sričiai – dinaminio atsparumo, t.y. flaterio, reverso, divergencijos (lig šiol man tie žodžiai skamba kaip keiksmažodžiai) sričiai kuruoti gavome tokį Vladimirą Anatoljevičių Sipovskį. Geras jis vyras buvo, gerai žaidė šachmatais, bet kad labai mėgo taurelę, matyt, dėl to ir buvo paskirtas mūsų kuratoriumi. Darbe kartais pasirodydavo tik po pietų, dažnai kažką pamiršdavo, pamesdavo, o baisiausia – pražiopsodavo jam skirtą laiką darbui prie skaičiavimo mašinų, kurių CAHI tuo metu, kiek supratau, labai trūko. Tam, kad žinočiau, ar jis darbe, sugalvojau vieną gudrybę: iš Maskvos parveždavau labai kvapnaus tabako („ “) ir vos užėjęs į reikiamą korpusą, suuosdavau, ką daryti – lipti aukštyn, ar eiti į kitą skyrių. Taigi, nors pagrindinį darbą prie braižymo lentų, cechuose, laboratorijose ar aerodrome dirbo svarbiausi mūsų sėkmės kalviai – inžinieriai ir darbininkai, neišvengiamai kažkas turėjo šmėžuoti ir valdžios, ir mokslinių institutų koridoriuose, kadangi jau vien pats buvimas ten pajudindavo reikalus iš mirties taško. Beje, taip buvo praktiškai visose organizacijose. Tiesa, kažkuriuo metu pasikeitė ir mano pareigos, buvau paskirtas vadovauti pulkui žavingų damų, kurį sudarė bibliotekos, vertėjų, archyvo, knygrišyklos, kopijavimo, fotolaboratorijos ir kt. darbuotojos, o to skyriaus pavadinimą galėjo sugalvoti tik toks žmogus, kaip V. Pakarskas – „Patentystės ir standartizacijos technologinis – konstrukcinis skyrius!“ Taigi, Techninės kontrolės skyriaus (TKS) nelaimei, tapau PISTKS viršininku, nors pagrindinė mano užduotis taip ir liko – dirbti su mums priskirtais specialistais tose minėtose įstaigose ir kuo greičiau gauti teigiamas išvadas mūsų specialistų paruoštiems skaičiavimams. Prisimenu nebent vieną nuveiktą darbą šioje srityje, tai mūsų sklandytuvo „Lietuva“ patentinio grynumo patvirtinimą. Balys ir Pranas žinojo, ką daro, kaip nekeista, užkliuvo pats sklandytuvo pavadinimas. Nutildžiau priekaištus elementariai: jeigu latviai savo mikro – autobusiuką drįsta vadinti „Latvija“, baltarusiai savo traktoriuką „Belorus“, tai kaip mums vadinti savo gražuolį, kuris netrukus skraidys virš 40-yje šalių, muš pasaulio rekordus ir garsins tą pačią Lietuvą visame pasaulyje?
Beje, ir CAHI, ir VIAM bei kitų mokslinių tyrimų institutų specialistai greitai į mūsų ESAG ėmė žiūrėti visiškai rimtai, kadangi tapome tuomet dar naujų visos TSRS mastu medžiagų (stiklo ir anglies pluošto) įsisavinimo aviacijoje placdarmu. Ne vienas jų parašė mokslinius darbus, buvo atlikta daug unikalių bandymų, kaip, pvz., natūralaus sklandytuvo prapūtimas didžiuliame aerodinaminiame vamzdyje iki flaterį sukeliančio kritinio greičio. Tikrais mūsų draugais tapo grupė specialistų, vieninteliai visoje TSRS turintys Prancūzijoje įsigytą specialią aparatūrą, kurios pagalba buvo atliekamas dažnuminių bandymų kompleksas.Tik šių bandymų rezultatai buvo pripažįstami ir tik pagal juos būdavo nustatomos sklandytuvo dinaminės charakteristikos, t.y. anksčiau minėti pradiniai duomenys.
Bus daugiau
Vytautas Mekšriūnas
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“