„Tekėk į širdį, o būtie…“

Poezijos ir muzikos valanda „Devyniabrolė“ Justino Marcinkevičiaus bibliotekoje ir vėl sukvietė draugėn poeto artimuosius, jo poetinio žodžio bei asmenybės mylėtojus.

Bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė juos pasveikino ir priminė svarbiausias datas – vasario 16 -ąją ir kovo 11 -ąją ir neužmirštą poeto gimtadienį – kovo 10 -ąją. Ji pakvietė poetinės valandos svečius aktorius Daivą Jankauskaitę, Pijų Ganusauską, arfininkę Gabrielę Ašmonaitę. Jie Justino Marcinkevičiaus kraštiečiams padovanojo unikalų kūrinį – „Devyniabrolės“ premjerą, kuris sukurtas pagal poeto sukurtą 1969 – 1972 metais ir 1973 metais išleistą baladžių poemą „Devyni broliai“.
„Tai poema apie tai, ką poetas įvardijo kaip vieną iš svarbiausių reiškinių, kuriuos norėjo įprasminti žodžiais, apie skaudų Lietuvos pokarį kaime. Tai ne vien nuogirdomis menamas laikmetis – tremtys, brolis prieš brolį, motinos, sesės lieka be užtarėjo… Kai išleidžiamas šis kūrinys – stagnacijos, aktyvaus gyvenimo pogrindyje metai, susidegina R. Kalanta… Stebiuosi, kaip galėjo baladžių poema tuo metu pasirodyti“, – kalbėjo aktorė Daiva.
Nuščiuvusi salė klausėsi poeto žodžių apie gentį: „ar ji kada susivienys“?..
„Pirmajame atsidusime“ vidurnaktyje krūpteli miškai… nuo jūros grįžta broliai devyni…ir maudosi rūstybės vandeny, o aš turiu jiems rankšluostį paduot… raudonas vakaras per visą dangų… kaip kraujas duonos trupiniai ant senos palangės laša… Dangau, kodėl mes nesupratom šito ženklo?“…
Skamba „Vaikiška baladė“. Antrajame atsidusime prašymas: „kai užsiklosiu miškais, laukais, upėm… prikelkit mane, kai pražilęs akmuo ims žydėti“… Aktorių lūpose naujų prasmių įgyja „Baladė apie kvailelį“, „Armonikos baladė“.
„Trečiajame atsidusime“ girdime „Panemunių baladę“ – „kaip Nemunas dūko į juodą krantą/ baltą lavoną bangos išplovė… kaimas tylėjo/ niekas durų jam neatvėrė“… Aktoriai skaito Marškinių ir Bulvių balades… Sekmadienio atsidusime „tik girdėt, kaip atsidūsta prie maldaknygės žmogus“… „Baladėje apie prarastą ėriuką“ poetas tarsi prašo: „Jeigu jį pamatysit, žmonės, neapmėtykit akmenimis, tai tikėjimas mano jumis!“…
„Paskutinio atsidusimo“ tekstas, tarytum mūsų ir Lietuvos poeto nuspėtas šiandienai, kai jis prašo: „Ak, nežudykime daugiau viens kito,/ budėkime, nes ugnis jau gęsta… mes mylime, sakau… tie žmonės dar galėtų būt laimingi“… „Tad tekėk į širdį, o būtie,“…
Muzikinės kompozicijos pabaigoje skamba „Šešiolikmečiai – 30 -ųjų metų gimimo“.
…pro dar sykį atvertas duris sueina visi prie bendro stalo – ir gyvieji, ir mirusieji. Tik. „Kodėl atskirai jūsų rankos?“, – klausia poetas, tarsi atsakydamas, nes „gyvenimas eina ir eina… ant savo rankų juntu jūsų rankas“…
Iš nuotraukos šalia jo knygų lentynos – Justinas Marcinkevičius visiems mums ir Lietuvai dovanoja duonos kepalą ant balto lininio rankšluosčio, lyg simbolį savo troškimų, kad dalintis juo mokėtume, kad istorijos nekartotume, kad visi broliais būtume…
Palma Pugačiauskaitė