Linksmakalnio veidai… mintys… žmonės…

Vasarį Prienų rajono pašonėje įsikūrusio Linksmakalnio laisvalaikio salėje buvo pristatytas fotografijų albumas „Veidai… mintys… žmonės“, pasakojantis apie šio buvusio uždaro karinio miestelio savitumą, nepagražintą realybę ir jo gyventojus. Įdomu tai, kad albumą parengė ne vietos bendruomenės nariai, o du kūrybingi Prienų krašto žmonės – buvusi Linksmakalnio laisvalaikio salės kultūros darbuotoja, balbieriškietė Ilona Petraškaitė – Mitrulevičienė ir fotomenininkas, Išlaužo seniūnijos verslininkas Raimondas Puišys.
Į klausimą, kodėl fotoalbumas skirtas būtent Linksmakalniui, jo idėjos autorė Ilona Mitrulevičienė sako, kad kūryba neapsiriboja geografine ar gyvenamąja vieta, juolab laiko sąvoka. Jei žmogus surado palankią aplinką savirealizacijai, visai nesvarbu, kur jis gyvena.
Jau pačią pirmąją darbo dieną, nuo autobuso stotelės į miestelį atėjusi pėsčiomis pro tvenkinius vedančiu vaizdingu keliu, ji iškart pajuto išskirtinę Linksmakalnio aurą. Kiek vėliau, pradėjus bendrauti su vietiniais žmonėmis, patyrus, kiek daug čia šviesių, kūrybingų žmonių, asmenybių, įspūdis dar labiau sustiprėjo. Kirbėjo noras pristatyti miestelį per čia gimusių, augusių, gyvenančių ir kuriančių žmonių istorijas, veiklas, pomėgius ir iniciatyvas. Juolab kad artėjo 25 -erių metų sukaktis, kai Linksmakalnio miestelį paliko sovietų kariai.
Nuo 1944 metų keli tūkstančiai kariškių bei vertėjų dirbo ir gyveno Linksmakalnyje veikusiame slaptame kariniame objekte, KGB radiotechniniame žvalgybos centre, kuriame klausėsi užsienio radijo stočių ir šifruotų radijo pranešimų. Tik 1993 m. slaptam kariniam objektui atvėrus vartus, miestelyje pradėjo kurtis naujakuriai, prie šeimos šaknų sugrįžo iš čia kilę žmonės.
Bėgo metai, gyvenvietė ir žmonės keitėsi, tačiau joje iki šiol išlikę laiko tėkmei nepavaldžių ženklų. Rūpėjo spėti užfiksuoti miestelį nepagražintą, tikrą, sustingusį laike bei parodyti, kaip jį keičia žmonės. Juolab kad per praeitą laikotarpį apie Linksmakalnio miestelį nebuvo išleista nė vieno leidinio.
„Savo sumanymu išleisti fotoalbumą apie miestelį pasidalinau su fotomenininku Raimondu Puišiu, kuris, mano nuostabai, užsidegė idėja ir entuziastingai kibo į darbus. Dirbti su juo buvo lengva, nors jis labai užimtas žmogus. Susitarti su žmonėmis dėl susitikimų, įkalbinti juos fotosesijai prireikė daugiau pastangų. Teko prašyti pažįstamų tarpininkavimo, iš tolo pristatyti savo idėją, įgyti gyventojų pasitikėjimą, o apsilankius bendrauti ne vieną valandą, kad užsimegztų ryšys. Labai džiaugiuosi Linksmakalnio gyventojų nuoširdumu ir pagalba. Jie ir patys siūlė, ką miestelyje reikėtų nufotografuoti,“ – pasakoja I.Mitrulevičienė.
R.Puišys prisimena, kad viskas prasidėjo nuo Užgavėnių šventės Linksmakalnyje, kuomet jis buvo pakviestas joje dalyvauti, suvaidinti vieną personažą. „Man liaudies tradicijos įdomios – atvažiavau, kartu ir pafotografavau. Patiko ir miestelis, ir jo žmonės. Kadangi dažnai važiuoju pro šalį, nes už Išlaužo turiu kaimo turizmo sodybą, pradėjau užsukti į Linksmakalnį – jame radau daug įdomybių, kurias norėjau nufotografuoti,“ – sakė R.Puišys.
Taip gimė fotografijų paroda apie Linksmakalnį, jo istoriją, žmones, jų puoselėjamas tradicijas, kasdienio gyvenimo ir šventines akimirkas, kuri miestelio laisvalaikio salėje buvo eksponuojama praėjusių metų rugpjūtį. Įpusėjus darbui, buvo gautas Kauno rajono savivaldybės finansavimas, paraišką pateikė Samylų kultūros ir laisvalaikio centras (Linksmakalnio laisvalaikio salė yra šio centro filialas, – aut. pastaba), projekto koordinatorė Rimantė Adomaitytė, todėl atsirado galimybė išleisti ir fotografijų albumą.
„Tokio rezultato, kurį išvydau Raimondo nuotraukose, nesitikėjau. Jose – ir skaudi miestelio tikrovė, ir džiugios šiandienos akimirkos. Jokios režisūros, dirbtinumo, perdėto demonstravimosi. Galbūt todėl vaizdai nuotraukose veikia jausmus,“ – tikina albumo idėjos autorė.
Ypač akį patraukia kadrai, kuriame – praeito amžiaus Liustbergio (vok. Lustberg – linksmybių kalnas) miestelį menantys reliktai. Tai – ir kelias į miestelį, ir senasis parko grindinys, kuris buvo užpiltas žemių sluoksniu, ir vokiečių belaisvių statyti namai. Vėliau belaisviai buvo sušaudyti, jų kapų vieta apytikriai žinoma, o atminčiai miestelyje pastatytas memorialinis akmuo. Prie jo atvyksta pagarbą atiduoti vienos nevyriausybinės organizacijos iš Vokietijos nariai, Birštono ir Lecko miestų bendro projekto „Susitaikymas nepaisant kapinių“ dalyviai.
R.Puišys surado ir nufotografavo į Raudonąją knygą įrašytą gegužraibę – ši reta gėlė dar žydi miestelio apylinkėse, galbūt todėl ji pasirinkta Linksmakalnio herbui. Niekur kitur, tik Linksmakalnyje, gali aptikti ir simbolinį Lito kapą. Pro fotografo akis neprasprūdo ir apleisti sovietinės bazės pastatai su išlikusiais užrašais rusų kalba. Ant šio sustabdyto, praeitį menančio vaizdo užkėlęs dabarties akimirką – iš surūdijusia tvora apjuostos bazės teritorijos išeinančius žmones – R.Puišys sukūrė laikinumo ir pokyčių pojūtį. Buvusiame slaptame objekte dabar įsikūrusi gyvūnų prieglauda „Penkta koja“, priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenė „Sugrįžimas“.
„Be šiltų atsiliepimų apie albumą, sulaukėme ir priekaištų, kodėl į jį sudėtos ir nuotraukos, kuriose užfiksuoti išplėšti ir palikti likimo valiai miestelio pastatai vaiduokliai su kiaurymėmis vietoj langų (dalis jų – privati nuosavybė), sovietinė atributika. Bet juk gyvenimas miestelyje sparčiai keičiasi, viešosios erdvės gražėja, kuriasi verslininkai, praeis kiek laiko, ir nebeliks šių istorijos liudininkų…“ – svarsto I.Mitrulevičienė.
„Eidama per miestelį, kalbindama juos ateiti į renginius, sutikau įvairių žmonių, artimiau juos pažindama išgirdau labai įdomių gyvenimo pasakojimų,“- teigia Ilona. Ypač ją sujaudino Kazimiero Čekavičiaus šeimos istorija, kurią panoro įamžinti nuotraukose.
Kazimieras gimė 1935 metais. Jo senelis turėjo 8 ha žemės Linksmakalnyje. Pokariu 13 -kos metų berniukui teko išgyventi prievartinio iškėlimo iš gimtųjų namų siaubą, kuomet, kuriantis sovietinei bazei, žemė buvo nusavinta, teritorija aptverta spygliuota viela. Jo motina taip ir nesutiko išsikelti, todėl, tuometinių administratorių leidimu, jai buvo suteikta teisė kurtis „savoje“ žemėje, už tvoros. Deja, pradėtos naujo namo statybos taip ir liko neužbaigtos mirus šeimos tėvui… Po daugelio metų K.Čekavičius su žmona Danute į Linksmakalnį sugrįžo iš Kauno ir čia apsigyveno, kaip jis pats sako, arčiau savos žemės.
I.Mitrulevičienė susipažino su puodžiumi, edukacijų rengėju Gintautu Gružausku, kurio keramika išsiskiria liaudiškais ornamentais. Miestelyje gyvena ir kuria buvusi žemietė iš Prienų rajono liaudies meno tradicijų puoselėtoja Aldona Andriuškevičienė, nuostabių margučių raštų meistrė ir paveikslų autorė.
O bendradarbiaujant su menininke Rasa Puišiene, įgyvendinta Palinkėjimų gatvės idėja – naujai užlieto asfalto pakraščiuose akriliniais dažais buvo užrašyti vaikų linkėjimai Linksmakalniui. „Jų mintys tarsi patvirtina, kad kelias niekad nesibaigia, jis veda…“, – pastebi pašnekovė.
Kita šviesuolė Elvyra Adomaitienė, pasitikėdama nauja kultūros darbuotoja, jai padovanojo 100 metų senumo audeklą, kuriame išeivės lietuvės kryželiu išsiuvinėjusios Vytį. I.Mitrulevičienė šiai relikvijai, parvežtai iš JAV, surado garbingą vietą – įrėminta ji papuošė Linksmakalnio laisvalaikio salę.
Fotoalbume įamžintos ir darbščios miestelio moterys, iš atskirų kvadratėlių sunėrusios antklodę, skirtą Europai. Ji tarp daugybės kitų šio projekto dalyvių darbų pernai buvo eksponuota Kauno rotušėje.
Akivaizdu, kad 2018 m. laisvo miestelio 25 -metį atšventusiame Linksmakalnyje verda gyvenimas, gyvena kūrybinių idėjų nestokojanti bendruomenė. Nemažai įdomių žmonių, jų istorijų, vaizdų dar liko už kadro, todėl, I.Mitrulevičienės įsitikinimu, fotoalbumas apie miestelį ir jo gyventojus galės būti pildomas…
Dalė Lazauskienė