Gedulingos pirmosios Nepriklausomybės metinės Jiezne

Tautos kovinės šlovės sukakčiai Jiezno krašte – 100 (IV)

„Šį kartą mano uždavinys mirusius paminėti ir jų šeimoms žemai galvą nulenkti. Težino jų mamytės, sesutės, o gal ir mylimosios, kad žiauri kova, joms sveikus jaunuolius atėmusi, nors ir sunkų smūgį sudavė, bet užtat šiandien visi mes džiaugiamės Lietuvos laisve“. (Generolas Stasys Zaskevičius, 1931 m.)

Jiezno pavasarininkai, tvarkę savanorių karių kapines.

Pirmasis Lietuvos aviacijos trofėjinis lėktuvas
Vasario 14 dieną lietuvių daliniai Jiezne pastebėjo tarp Padriežiškių ir Dvareliškių besileidžiantį karinį lėktuvą. Tai buvo Sopwith „1½ Strutter“, nr.A/1527.
Vasario 14 dieną Pskovo divizijos vadas 2 -osios brigados vadovybei pranešė, kad perspėtų bolševikus apie Prienų – Alytaus rajone skraidysiantį lėktuvą su raudonomis žvaigždėmis. Juo skraidė aviabūrio vadas lakūnas Sobolevas su žvalgu Stepanovu. Jie išskrido iš bolševikų užimto Vilniaus 14 val. 30 min. ir, sugedus varikliui, nusileido prie Jiezno, 3 varstai nuo Nemuno. Girti raudonarmiečiai palaikė lakūnus priešais ir nuvedė konvojumi iki pat Punios į brigados štabą. Lietuviai po pietų pradėjo puolimą ir tą lėktuvą paėmė.
Kadangi tai buvo pirmas jų trofėjinis lėktuvas, tai, pasak vieno iš pirmųjų karo lakūnų L.Pesecko, kuris padėjo išardyti lėktuvą, jis kitą dieną skubiai buvo nugabentas į Kauną.
Lėktuvas buvo perdažytas, vietoj raudonos žvaigždės nupiešti Vyčio kryžiai. Nuo 1921 m. lėktuvu skraidė žymusis lietuvių lakūnas, vyr. leitenantas P.Hiksa, vėliau – majoras L.Peseckas, kapitonas L.Šimkus.

Iš bolševikų prie Jiezno paimtas karinis lėktuvas.

L.Šimkus, skraidydamas šiuo lėktuvu, 1928 m. patyrė avariją. Lakūnas išliko gyvas, lėktuvas tapo nebenaudojamas (Plačiau apie lėktuvo istoriją: Gytis Ramoška. Sopwith „1 ½ Strutter“-Plieno sparnai, nr. 8, 2006, p. 6-12, – V.K.).

Žuvusieji
Kovoje su bolševikais žuvo šie II pėstininkų pulko kariai: 1) Justinas Barščiauskas iš Šakių rajono Griškabūdžio valsčiaus, 2) Mikas Blažys iš dabartinės Marijampolės apskrities Sasnavos apylinkių, 3) Vincas Bražinskas iš Kėdainių rajono Josvainių apylinkių, 4) Antanas Deimantavičius iš tuometinės Kauno apskrities Aukštosios Panemunės valsčiaus, 5) Izidorius Eimutis iš Raseinių rajono Girkalnio apylinkių, 6) Feliksas Endziulaitis iš Šakių rajono Jankų apylinkių, 7) Motiejus Katilius iš Vilkaviškio rajono Paežerių apylinkių, 8) Pijus Literskis iš tos pačios vietovės, 9) Kazys Lukšys iš Marijampolės apskrities Kvietiškių apylinkių. 10) Kazys Matijošaitis iš Vilkaviškio apylinkių, 11) Jurgis Miliauskas iš Alvito apylinkių. 12) Elijas Pumeris iš Marijampolės apskrities Pajevonio apylinkių, 13) Simonas Revinskas iš tuometinio Aukštosios Panemunės valsčiaus, 14) Jonas Skaržinskas iš Vilkaviškio apylinkių, 15) Juozas Stankevičius iš Šakių rajono Jankų apylinkių, 16) 3 -iojo laipsnio Vyties kryžiaus kavalierius Jonas Valentinavičius iš Išlaužo. Kol kas neišaiškintos trijų žuvusių karių tapatybės.

Generolas Pranas Tamašauskas.

Tarp žuvusiųjų buvo ir vienas civilis, bolševikų nužudytas mūsų giminaitis, Liciškėnų kaimo gyventojas Juozas Daunoras.

Laidotuvės
Laidotuvės įvyko vasario 16 -ąją. Jas aprašė I pėstininkų pulko kariškis Pranas Tamašauskas:
„Bolševikai mūsų savanorius palaidojo Jiezno priemiestyje, palei kelią į Stakliškes. Jau kitą dieną bolševikai buvo sumušti, o žuvusiųjų lavonai netoliese tebegulėjo atvirame lauke.
Mūsų savanoriams palaidoti, pritariant klebonui, buvo parinkta tinkama vieta parapijos kapinėse. Vietinės sąlygos neleido nei gauti, nei padaryti 20 karstų (Tiek buvo žuvusiųjų, prie jų buvo prijungtas nužudytas Liciškėnų kaimo gyventojas Juozas Daunoras ir dar vienas nežinomas savanoris,-V.K.). Todėl iš nupirktųjų lentų buvo padaryta didžiulė keturkampė dėžė. Sulig jos kapinėse buvo iškasta ir duobė, į kurią įstatėme tą dėžę.
Mūsų kariams atkasti per prievartą buvo surinkti apie 15 piliečių (lietuvių ir žydų) su

Pavasarininkai kartu su prelatu V.Vaičiuliu prie kapų.

kastuvais. Buvo kasama lėtai, komendantui ir jo padėjėjui prižiūrint, kad būtų išvengta lavonų sužalojimo. Čia pat stovėjo I ir II pėstininkų pulkų ir gusarų eskadrono apie 10 savanorių, kurie turėjo apžiūrėti atkasamus lavonus ir juos pažinti, atspėti pavardę. Šis darbas ilgai užtruko. Pažymėtina, kad surinktieji darbininkai, ypač žydų tautybės, rodė didelę baimę: verkė, drebėjo, visaip atsikalbinėjo ir prašėsi atleisti nuo darbo. Mūsų vargšai broliai savanoriai, pirmieji garbingai žuvusieji už Tėvynės ir Tautos laisvę, pasirodė, visi be išimties buvę nurengti ir nuauti: ant jų palikti tik apdraskyti skalbiniai.

Jiezno savanorių kapinės 1930 m.

Kojos ir rankos buvo nesuglaustos, bet įvairiai, kaip pakliuvo, išskėstos. Pažinti jų buvo beveik neįmanoma, tik apie kai kuriuos buvo galima spėlioti. Išimtieji karžygių palaikai po 3 – 4 iš karto labai iškilmingai buvo nešami ir lydimi į kapines, vedant apsirengusiam kunigui ir giedant žmonių miniai. Savaime suprantama, tose iškilmėse dalyvavo visi Jiezne buvę kariai, pradedant kariuomenės vadu ir baigiant eiliniu savanoriu. Tokių eisenų į kapines buvo šešios. Karžygiai buvo suguldyti dėžėje po septynis trimis eilėmis (viena ant kitos).
Baigus laidoti mūsų savanorius, prie tos pat duobės buvo atgabenti žuvusiųjų bolševikų kariai. Jie buvo aprengti vatinukais ir apauti ilgais batais. Toje duobėje bolševikai buvo prie vienas kito paguldyti ir be jokių apeigų palaidoti“ (Atsargos generolas Pranas Tamašauskas. Mano tarnyba pirmajame pėstininkų pulke. Karo archyvas,1936, t.7, p. 354-355).

Savanorių kapinių sutvarkymas

Jiezno savanorių kapų tvarkymas.

1925 m. Jiezno šauliai aptvėrė kapines ir pastatė paminklą. Jų pavardes skaitytojui pateiksime dar šiais metais, nes šie metai – Lietuvos šaulių metai.
1930 m. ruošiantis Vytauto Didžiojo paveikslo atnešimui į Jiezną, karių kapus su Jiezno pradžios mokyklos mokinių pagalba sutvarkė, pastatė cementinius kryželius, pasodino medelius Jiezno „Pavasario“ sąjungos skyriaus nariai su pirmininku Juliumi Ambrazevičiumi. Štai šių atsakingų, patriotiškų žmonių pavardės: Julius Ambrazevičius, Adomas Klizas, Julius Pakrosnis, Anelė Kurinskaitė, Anelė Sodaitytė, Izabelė Česnavičiūtė, Aleksas Jurkonis, Juozas Sodaitis, Juozas Kliunavičius, Martynas Mockevičius, Vincas Augustavičius.
Praėjusio amžiaus 7 – 8 dešimtmečiais ir savanorių, ir partizanų kapines, nepaisant valdžios šnairavimo ir perspėjimų, tvarkė Marija Digrienė iš Plasapnykų. Jai padėdavo jos nebyli dukra Aldona. Jos, atvykusios iš gimtinės, nakvodavo pas mus Liciškėnuose. Iki šiol įstrigę šių moterų žodžiai: „O kas, vaikeli, tuos kapelius sutvarkys, jei ne mes…“ Kapinėse yra palaidoti ir keli kiti kariškiai, žuvę 1919 – 1921 m.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas