Tautos kovinės šlovės sukakčiai Jiezno krašte -100 metų

Lietuvos savanorių kovų mūšio temą esu detaliai išnagrinėję 11 -oje mokslinių straipsnių. 2009 m., minint 90 -ąsias Jiezno mūšio metines, „Gyvenimas“ išspausdino 5 straipsnių ciklą šia svarbia kraštui tema. Savo moksliniais tyrinėjimais esu padėjęs paveldosaugininkams atstatyti kryžius Jiezno savanorių kapinėse, įamžinti Jiezno savanorių pavardes atminimo lentoje prie seniūnijos. Tyrinėjimų metu suradau unikalią nuotrauką, susijusią su minimu mūšiu.

1919 m. plakatas.

Ši tema man rūpi ir asmeniškai: vykstant pirmajam mūšiui su bolševikais Jiezne 1919 m. vasario 10 d., bolševikai durtuvu perdūrė niekuo dėtą, atsitiktinai gatvėje atsidūrusį mano senelio iš mamos pusės Simano Daunoro pusbrolį Juozą, Liciškėnų kaimo gyventoją. Šis nuo žaizdų iš karto mirė. Jis buvo palaidotas kartu su kitais savanoriais 1919 m. vasario 15 dieną savanorių kapinėse, jo pavardė iškalta paminklo postamente. Kova su bolševikais buvo nuolat aptariama šeimos rate, tai įstrigo ir širdyje, ir atmintyje. Tad ir toliau stengiuosi ieškoti naujų šios kovos liudijimų.

1919 m. vasario mėn. Lietuvos spaudos puslapiai
Žmogaus, kaip asmenybės, laisvė ir tautos laisvė yra didžiosios prigimtinės vertybės, žmogaus ir tautos branda. Kas negina laisvės, tas nevertas jos. Prieš 100 metų negausiuose Lietuvos laikraščiuose mirgėjo eilutės: „Krašto apsaugos Štabo pranešimas. Į vakarus nuo Vilniaus, Jiezno srityje, vasario 10 d. prasidėjo mūšiai tarp mūsų kariuomenės ir rusų. Štabo viršininkas karininkas Liatukas“ („Lietuva“, 1919 m. vasario 13 d., nr. 29, p.1). „Vasario 10 d. po mūšių mūsų kariuomenė atsitraukė atgal“ („Lietuvos ūkininkas“, 1919 m. vasario 15 d., nr.5, p.1). „Vasario 10 d. Jiezno srityje narsioje kovoje dėl Tėvynės garbingai žuvo 9 mūsų kareiviai (Ten pat), 6 kareiviai sužeisti. Vasario 13 dieną Jiezno srityje mūsų kariuomenė, sumušusi rusus eina pirmyn. Vasario 13 d. į šiaurės rytus nuo Vilniaus netekome vieno sužeisto. Nelaisvėn mes paėmėme 6 rusų karius ir amunicijos. Į šiaurės rytus nuo Punės mes paėmėme vieną aeroplaną, karo lauko virtuvę ir amunicijos. Paskutinėse kovose mes paėmėme 8 rusų belaisvius“ (Ten pat).

Eilėraščio posmuose – Jiezno mūšis
Suprantama, kad lakoniškos laikraščių eilutės daug ko nepasako. Šį pasakojimą pradedu eilėraščio posmais, kurie tarsi pateikia Jiezno mūšio dvasią:
„Marš algirdėnai! Algirdo kardas
Senojo Kremliaus daužė vartus!
Laisvės kovose Algirdo vardui
Lenkėsi vėliau priešas nuožmus.
Marš, algirdėnai! Dzūkams karžygius
Primena tylūs Jiezno kapai.
Marš, algirdėnai! Pulko mūs žygius
Skelbia Tėvynės Kovų Varpai.
Ilgas, didingas žygių mūs kelias
Kelias į laisvę, garbę tautos.
Ten, kur pasviręs stovi kryželis
Ilsisi kaulai aro kovos.
Alytus, Jieznas! Dauguvos žygiai…
Gynėm net brolių latvių žemes.
Pliekėme priešus visur mes lygiai
Bermonto gaujas triuškinom mes…
Jiezne pradėję, iki Kalkūnų
Gujom gausingus priešo pulkus.
Kovės su priešais pulkas – klajūnas
Ten, kur Tėvynė pašaukė mus.
Dzūkai, aukštaičiai, broliai žemaičiai
Mūsų garbingus žygius atmins;
Alytus, Jieznas, Seinai ir Giedraičiai
Algirdo pulką amžiams primins.
Žygis po žygio, kruvinos kovos…
Vėliava Vyčio kalba už mus!
Meilė Tėvynės – mūsų vadovas
Aušrai ištikus buvo ir bus!“
Liudas Žukauskas – Liudas Sakalinis. Marš (Skiriu algirdėnams – „Širdis ir plienas“, Kaunas. 1938, p.39-40).
Vyčio kryžiaus kavalierius, mokytojas, karininkas, poetas Liudas Žukauskas (1894 -1978), kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę ir keliskart sužeistas, yra tarsi viso praėjusio

II pėstininkų pulko kariai.

šimtmečio krašto veidas. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, o nuo 1919 m. iki 1923 m. ir Nepriklausomybės kovose. Daug laiko jis kovojo LDK didžiojo kunigaikščio Algirdo II pėstininkų būrio, kovojusio su bolševikais Jiezne (1919.02.10 – 13), sudėtyje. Iš jo eilėraštyje akcentuojamo Jiezno galima daryti prielaidą, kad jis galėjo dalyvauti ir Jiezno mūšyje. Už 1938 m. išleistą eilėraščių rinkinį jis buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės vado 1500 litų premija. Pokariu jo eilėraščiai tapo partizanų dainomis. 1941 m. birželio 15 d. Liudas Žukauskas ir jo 4 asmenų šeima buvo ištremta į Tomsko sritį, o nuo 1947 iki 1962 m., sufabrikavus bylą, jie už antitarybinę veiklą buvo kalinami Tomsko lageriuose.
Šis eilėraštis mūsų krašte skelbiamas pirmą kartą. Tikiu, kad jis taps chrestomatiniu gimnazijos moksleiviams, kultūros laisvalaikio centro darbuotojams ir visiems krašto žmonėms.

Algirdėnų pulko įkūrėjas jieznietis Vincas Grigaliūnas – Glovackis (1885 – 1964)
Lietuvos Didžiojo kunigaikščio vardu II pėstininkų pulkas, kovojęs Jiezne, buvo pavadintas 1919 m. gruodį. Pulko įkūrimas susijęs su jiezniečiu, Lietuvos kariuomenės generolo laipsnį užsitarnavusiu Vincu Grigaliūnu – Glovackiu.

Jiezno savanorių kapų tvarkymas 1933 m.

Vincas Grigaliūnas – Glovackis gimė 1885 m. rugpjūčio 9 d. Jiezno dvaro kumečio šeimoje. Mokėsi Jiezno valdinėje dviklasėje mokykloje. 1894 m. baigęs mokyklą dirbo Birštono rusiškos valdinės mokyklos mokytojo Jemeljancevo asistentu, vėliau vietinių prekeivių samdomu pardavėju, o 1896 – 1902 m. – Jiezno valsčiaus raštininku. 1904 m. jieznietis baigė Balstogės realinę gimnaziją, o 1907 m. – Vilniaus karo mokyklą. Karinėje tarnyboje tarnavo įvairiose Rusijos vietose. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo sužeistas, vėliau tarnavo įvairių carinių kariuomenių štabuose.
1918 m. spalio 29 dieną po ilgos ir pavojingos kelionės mūsų žemietis grįžo į Lietuvą. 1918 m. lapkričio 10 d. įstojo savanoriu į pradėtą kurti Lietuvos kariuomenę, dalyvavo organizuojant Lietuvos kariuomenės dalinius. Buvo pirmasis Pirmojo pėstininkų pulko vadas ir organizatorius. 1918 m. gruodžio 23 dieną buvo paskirtas Antrojo pėstininkų pulko, dislokuoto Kaune, pulko vadu (Vincas Grigaliūnas – Glovackis. Generolo atsiminimai. I dalis, V., 2017, p.11 – 70). Per mėnesį pulko vadui pavyko įvesti karinę drausmę, apsirūpinti kai kuria karine amunicija. 1919 m. vasario pradžioje pulke jau buvo 50 karininkų ir 1262 kareiviai. Deja, jie teturėjo 420 šautuvų. Iš Prienų jau kilo grėsmė Kaunui. Prienų žydai žavėjosi bolševizmo idėjomis, o lenkai linko į Lenkiją. Situacija Kaune irgi buvo įtempta, nes ten tarp kareivių sustiprėjo bolševikiškai nusiteikusių spartakininkų veikla, buvo laukiama jų puolimo.

Brigados generolas Stasys Zaskevičius (1892 – 1971)
Sėdžiu Lietuvos Ypatingajame archyve ir vartau Stasio Zaskevičiaus baudžiamąją bylą. Buvęs generolas 1945 m. lapkričio mėn. buvo suimtas kaltinant, kad 1943 – 1944 m., pasitraukus naciams, kartu su žymiais Lietuvos visuomenės veikėjais Jonu Žemaičiu – Vytautu, generolu Povilu Plechavičiumi, generolu Povilu Pečiulioniu, pulkininku Miku Reklaičiu, buvusiu divizijos generolu Stasiu Pundzevičiumi, pulkininku, paskutiniu Jundeliškių dvaro savininku Juozu Vėbra ir kitais kūrė Lietuvos ateities programą. Jie įkūrė „Laisvės šaulių organizaciją“. Organizacija 1944 m. organizavo batalioną, kuris įsitraukė į generolo P.Plechavičiaus Vietinę Rinktinę.

Lietuvių savanorių pajėgų Jiezne vadas generolas Stasys Zaskevičius.

Už šią veiklą 1946 m. Ypatingasis Tribunolas Stasį Zaskevičių nuteisė 15 metų katorgos darbų, atimant po to dar penkeriems metams politines teises ir konfiskuojant turtą (LYA, f.K-1, b.5253/3. p.103).
Reikia pasakyti, kad buvęs žilagalvis generolas laikėsi didvyriškai. Jis nieko neišdavė. Juk jam tardytojai priekaištavo net už Lietuvos kariuomenės kūrimą ir jos kovas, kurios prasidėjo Jiezno mūšiu (Už tai sovietai pagal pačių įstatymus jau negalėjo bausti – V.K.) Jis buvo ištremtas į Vakarų Sibirą, Tobolską.
Bet Lietuvos kariuomenės kūrėjo laukė dar vienas smūgis. Neišlaikęs kankinimų, NKVD talkininku tapo jo sūnus, buvęs partizanas Algimantas Zaskevičius.
Stasys Zaskevičius 1954 m. Justo Paleckio, buvusio Lietuvos kariuomenės generolo Vinco Vitkausko pastangomis buvo paleistas iš katorgos. Jo prašymai dėl reabilitacijos baigėsi nesėkmingai. Jam kurį laiką buvo leista dirbti Kauno „Aušros“ gimnazijoje mokytoju. 1971 m. Lietuvos generolas mirė,buvo palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Generolas Stasys Zaskevičius, kaip didelis krašto patriotas, atlaikė visus išbandynus. Bet mums svarbiausios jo sąsajos su Jiezno mūšiu.

Jiezno mūšio istorinė reikšmė
Tarpukariu bei okupavus Lietuvą, ne vienas kariškis, emigracijojepvz.: Kazys Ališauskas, lietuvių pajėgų Jiezno mūšyje su bolševikais vadas, vėliau generolas Stasys Zaskevičius, yra daug rašę apie Jiezno mūšį. Kurį laiką buvo vengiama šio mūšio reikšmę pabrėžti, nes pirmuoju mūšio laikotarpiu dėl lietuvių pajėgose buvusio išdaviko karininko Jokūbo Certuchino buvo patirta daug savanorių žūčių. Bet jau 1931 m. tuo metu pulkininkas Stasys Zaskevičius išsakė svarbiausius mūšio su bolševikais 1919 m. Jiezne svarbos

Karininkas Vincas Grigaliūnas – Govackis apie 1918 – 1924 m.

akcentus: „Jeigu įsivaizduotumėt, kad iš stovinčio rytų Nemuno pusėje Jiezno, pro Birštoną ir Prienus eina Suvalkijos centran trumpiausias ir geru tiltu kelias, jei tuo keliu bežygiuodamas gali ne tik Alytų „aplenkti“ ir Marijampolės apylinkes demoralizuoti, bet taip pat besitvarkančio anuomet Kauno reikalus paliesti, tai už taktikos ribų Jieznas perkeliamas į strategiją“ ( S.Zaskevičius. Ar girdit – P.Akiras – Biržys. Alytaus apskritis, Kaunas, 1931, p.673-674). Svarbios ir kitos lietuvių pajėgų vado, tuometinio krašto apsaugos viceministro S.Zaskevičiaus mintys: „Tačiau jei priminti, kad militariški įvykiai rutuliavosi kaip tik tuo laikotarpiu, kai Nemunas užšalęs, sniego neperdaug ir egzistuoja dar vienas Kruonio – Darsūniškės kelias; Be to jei įsidėmėti, kad bolševikai veikė Prienų kryptimi vienu pulku, o mūsų pusėje net po operacijos pabaigoje buvo ne daugiau kaip dvi pėstininkų kuopos ir raitininkų būrys (menkų vokiečių jėgų čia neminint ir vėl turėsim į taktikos dirvonus keltis. Žinoma tokia „ kelionė“ mums virstų rimtu politišku ir ekonomikos smūgiu, jei ponams bolševikais pavyktų tuomet pro Prienus Suvalkijon patekti“ (Ten pat, p.674).
1919 m. vasario 8 – 10 dienomis lietuvių savanoriai įnirtingai kovojo Kėdainių – Šėtos kautynėse. Įveikus bolševikus, šiems buvo užkirstas kelias į Kauną. Tačiau vasario 12 – 13 dienomis bolševikai užėmė Alytų. Mūsų savanoriams pralaimėjus pirmąsias kautynes prie Jiezno, vasario 10 dieną susidarė pavojinga padėtis Prienams ir visai Suvalkijai. Tad antrajame kovos etape įveikti bolševikus buvo tiesiog neišvengiama būtinybė. Lietuvių kariai, vasario 13 -ąją sutriuškinę bolševikus prie Jiezno, tiesiog stabilizavo karinę ir politinę krašto ir visos Lietuvos padėtį. Po Jiezno mūšio vokiečių – saksų būrys vasario 15 dieną išvijo bolševikus iš Alytaus. Taigi Lietuvos kovotojai 1919 m. vasario 10 – 13 dienomis, nežiūrint kai kurių klaidų ir kai kurių karinės jėgos nuostolių, padėjo apginti ir išaugoti jauną Lietuvos valstybę. Mes, jiezniečiai, tuo turime pagrįstai didžiuotis. Tai mūsų garbės reikalas. Neatsitiktinai dailininko Alvydo Každailio 2002 metais sukurtame Jiezno herbe ant drąsą, pergalę ir meilę simbolizuojančio raudono skydo pavaizduota skrendanti sidabrinė sparnuotos moters figūra – su auksiniais sandalais, su auksine juostele plaukuose, rankose laikanti auksinę ąžuolo šaką su lapais ir gilėmis. Tuo pabrėžiama dėl pergalės sudėtos aukos, krašto žmonių, savanorių tvirtumas ir kovingumas.

Bolševikų tikslai mūsų regione ir krašte 1919 m.
Bolševikų Pskovo divizija užėmė Vilnių 1919 m. sausio pradžioje, toliau siekė užimti visą Lietuvą ir tęsti „proletarinę revoliuciją“ Europoje.
1922 m. „Karyje“ buvo pateikti rasti raudonojo komandieriaus žygio užrašai iš mūšio su bolševikais. „Bendras visoms pulko dalims uždavinys buvo paimti Kauną ir Alytų, išvystyti pulkus į brigadas, ir nugalimai žygiuoti į Vokiečių sieną, kur mūsų turėjo laukti „sukilęs vokiečių proletariatas“.
Einant įsakymu,dalis turėjo:
a) I brigada (1 ir 2 šaulių pulkai, Vitebsko eskadronas ir 4 lengvos patrankos), užėmus Jonavą, išsiųsti tvirtą priedangą Kėdainiams ir slėgti baltuosius (Lietuvos savanorius – V.K.) į Kauną Petrapilio – Varšuvos plentu;
b) 3 brigados 5 šaulių pulkas su 2 lengvom patrankomis, paėmus Kaišiadorių stotį, pereiti Kauną geležinkelio linija, 7 šaulių pulkas – forsuoti Nemuną ties Prienais, paimti Mauručių ir Kazlų Rūdos stotis ir paėmus geležinkelio liniją, apeiti Kauną iš užnugario, nuo Panemunės ir Aleksoto pusės, partizanų Diatlovo būriui pridengti dešinį 7 -ojo pulko sparną;
c) 2 brigadai (3 ir 4 šaulių pulkai, draugo Petrovo vardo partizanų būrys. 4 lengvos patrankos – paėmus Alytų, greit žygiuoti į Suvalkiją, Vilkaviškį Marijampolę.
(Įsakyme pažymėtas Kauno paėmimas vasario 15 d. Karys, 1922.02.23, nr.8(141), p.90-91).

Bolševikų žygis

Prienietis, mūšio Jiezne dalyvis Jonas Žiūra.

„Vasario 4 d. po atitinkamos Lietuvos ir Gudijos Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko draugo Mickevičiaus – Kapsuko kalbos prie buvusio Apygardos teismo rūmo, 7 šaulių pulkas su iškelta raudona vėliava, išmarginta lietuvių ir rusų kalbomis parašais išėjo žygin.
Pulkas iš Vilniaus išėjo iš 8 šaulių kuopų, trijų kulkosvaidžių komandų,ryšių ir raitųjų žvalgų komandų. Viso ligi 900 durtuvų su 14 kulkosvaidžių. Pulko sudėtis buvo gan mišri: pirmajame batalione buvo sumaišyti savanoriai – lietuviai (įstoję į bolševikų gretas Rusijoje, – V.K.) su Magiliovo gudais, mobilizuotais maskviečiais, antrame – daugiausia buvo lietuviai su mobilizuotų maskviečių priemaiša, trečią batalioną sudarė lietuviai.
Visose kuopose pakankamai buvo savanorių – žydų iš Dvinsko ir Vilniaus.
Komandos sudėtį sudarė rusai, lietuviai, gudai ir lenkai. Pulką vedė rusas, jo padėjėjas gudas, batalionus vedė rusas, lenkas ir lietuvis. (Ten pat, p.91).
Pulkas judėjo vangiai. Jis tepriėjo Landvaravą (Lentvarį – V.K.), kur ir apsinakvojo. 5-ąją dieną pulko pereita iš Landvaravo į N.Trakus, 6 -ąją iš ten pat į Krasnapolę, kur teko nakvoti sunkiose sąlygose, aukštuose ir šaltuose butuose.
7 -ąją dieną pulkas netvarkoje priropojo Aukštadvarį. Žmonių dalis ėjo pėsti, dalis važiavo vežimais. Mobilizuoti kareiviai „chuliganijo“ ir piktino gyventojus, kurie vis lietuviškesni darėsi. Vadų ir komunistų pastangomis pulkas Aukštadvaryje buvo sutvarkytas.
8 -ąją dieną pulkas įėjo į Stakliškių miestelį, o raitų žvalgų komanda pasiekė Jiezną, kur po trumpo susišaudymo išstūmė iš Jiezno baltųjų lietuvių gusarų, kaip gyventojai sako, raitininkų, būrį.
Pastebėjus Jiezno apylinkėse priešininką, ten tuojaus vežimuose buvo nuvežta 4 -ta kuopa. Likusios pulko dalys, pastatę sargybas, apsinakvojo Stakliškėse“ (Ten pat, p.91).

Lietuvos savanorių kovinis žygis Kaunas – Jieznas

Stasio Zaskevičiaus nuotrauka Tobolsko lageryje 1949 m.

Antrojo pėstininkų pulko vadovybė žinojo žvalgybos pateiktas žinias apie bolševikų judėjimą. Jau vasario 1 d. krašto apsaugos ministerija įsakė II pulko vadui V.Grigaliūnui – Glovackiui išsiųsti vieną karių būrį į Prienus, perimti tilto per Nemuną apsaugą. Vasario 3, 4, 5, 6 dienomis buvo pasiųstos ginkluotos užtvaros į Prienus, Pakuonį, Rumšiškes.
Vasario 8 d. Antrojo pėstininkų pulko vadas karininkas V.Glovackis iš Krašto apsaugos štabo gavo įsakymą parengti 200 kareivių kuopą ir pasiųsti į Prienus viceministro karininko Stasio Zaskevičiaus žinion. Buvo įsakyta parinkti kareivius, turinčius šiltus drabužius ir gerus batus, išduoti jiems po 100 šovinių, atsargai paimti šovinių vežimą. Kuopa buvo ginkluota šautuvais, kulkosvaidžių neturėjo. Vasario 8 dieną kuopa vakare paliko Kauną. Prienus pasiekė naktį, kur pernakvojo. Kuopos vadui karininkui J.Butkui susirgus šiltine, vadovauti kuopai ėmėsi pats krašto apsaugos ministras karininkas S.Zaskevičius, drauge eidamas ir šio baro vadovo pareigas. Vasario 9 -ąją kuopa, besirengdama mūšiui, praleido Birštone (Gintautas Surgailis. Antrasis Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo pėstininkų pulkas. V.2014, p.32-35).
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas – istorikas