Kiaulė moko ne tik ekonomijos

Justinas ADOMAITIS

Dar neseniai šmaikštavome, jog paršelis liūdnas dėl to, kad jo mama kiaulė. Tautosaka taip pat negailestinga šiam gyvūnui. Sakoma – įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips. Akiplėšą vadiname turinčiu kiaulės akis, negerą darbą – kiaulyste. Šiandien nuotaikos ir nuomonės pasikeitusios. Kiaulę vis dažniau minime politiniame kontekste. Tokiu žodžiu pavadintas veikėjas tik išsprogdina akis. O juk kiaulė ne tik būdu, bet ir savo organizmo sandara bei kraujotakos sistema artimiausia žmogui.
Lietuvos veterinarijos akademijos profesorius Algimantas Mikelėnas, apgynęs disertaciją kiaulininkystės ūkio tema, yra pasakojęs, jog kiaulė – labai socialus gyvūnas. Ji atpažįsta savo šeimininką, mėgsta kolektyvą, lengvai dresuojama, geba sapnuoti. Su mokslininkų laboratorijose auginamomis kiaulėmis buvo eksperimentuojama, siekiant jų genetiškai pakeistus organus panaudoti žmonėms. Lietuvos kardiochirurgai širdies transplantaciją pirmiausiai išbandė su kiaulėmis, tam paaukodami kelis šimtus šios pažangos „pionierių“.
Pastaruoju metu vis dažniau kiaulės vardą panaudojame konotacine (šalutine) reikšme. Skulptorius Juozas Zikaras tarpukariu buvo sukūręs bareljefą „Prie valdžios lovio“. Jame pavaizduoti šeši riebūs paršai, snukius sumerkę į lovį. Parodoje apsilankęs prezidentas Antanas Smetona menininkui prisipažino riebiausiame ir blizgiame paršo užpakalyje atpažinęs save. Tuometis šalies vadovas suprato metaforas ir nestokojo humoro jausmo.
Sovietmečiu kaimiečių ir miestelėnų namų ūkį maitino kiaulės – valdžia leido laikyti dvi. Pavasarį turguje pirkti paršeliai prieš Kalėdas ir Velykas tapdavo riebiomis skerstuvėmis. Mėsa nebuvo kasdienis lietuvio valgis, tačiau kiaulė tarnavo namų ekologijai ir ekonomikai. Į ėdalą eidavo šutintos savo aruose užaugintos bulvės, runkeliai, daržovių lapai, maisto atliekos. Ne tik kolūkiečiai, bet ir ūkių specialistai, mokytojai, gydytojai laikydavo po valdžios leidžiamas dvi kiaules. Visiems reikėjo prisidurti prie „valdiško“ atlyginimo. Sovietmečiu kaimo mokytojai gaudavo 15 kolūkinių arų žemės, iš kiaulių ūkio pajamų galėdavo nusipirkti „Žigulius“. Ypač klestėjo gyvenusieji netoli Marijampolės. Iš pieno konservų fabriko darbininkai „išnešdavo“ bidonus saldaus sutirštinto pieno. Juo penimos kiaulės augo kaip ant mielių. Devintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį riestasnukėms į lovius buvo verčiama ir pigi duona. Kelis pokario dešimtmečius kaimiški lašiniai išmaitino ne vieną studentų ir mokslininkų kartą.
Prieš šimtą metų Lietuvoje laikyta 1,7 mln. kiaulių, nemažai jų eksportuota į Vakarų Europos šalis. Baigiantis sovietmečiui, valstybės ir gyventojų ūkiuose laikyta 2,7 mln. kiaulių, tačiau parduotuvėse kiauliena buvo deficitas – mėsa eksportuota į didžiąją Rytų kaimynę. Neatrasta Amerika ir nūnai – lietuviška kiauliena kažkaip prašampa pakeliui pas vietos vartotoją. Netgi turintieji rūpintis nacionaliniu mėsos sektoriumi kažkaip įsigudrina proteguoti ne lietuvių, bet danų verslą. Ypač smarkiai užsimota prieš smulkius kiaulių ūkius, esą jie, o ne miško šernai, platina pavojingas ligas, stabdo kiaulienos eksportą.
Aštuntąjį ar devintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį teko dalyvauti tuomet pusiau legalaus pagonių klubo renginyje – Saulėgrįžos šventėje (gruodžio 22 d.). Ji tapatinta su krikščioniškomis Kūčiomis. Kriviu prisistatęs ir atitinkamai pasirėdęs klubo vadovas pasakojo apie metų virsmą, burtus ir ateities spėjimus. Pagrindinis Saulėgrįžą pasitinkančių senovės lietuvių pagonių šventinio stalo patiekalas buvusi virta kuilio galva. Kaip mums įprasto kalėdaičio jos turėję paragauti visi šeimos nariai. Pasak krivio, senovės lietuviai žinojo, jog kuilys – pats vaisingiausias gyvūnas, jo dėka kiaulė susilaukia keliolikos vaikų – paršelių. Pagonybės metais lietuviai kentėjo nuo priešų antpuolių, gyventojų gretas retino ligos, vidutinė vyro amžiaus trukmė tesiekė apie trisdešimt metų. Kuilio gebėjimai mūsų protėviams pagonims kėlė pagarbą.
Nepriklausomos Lietuvos ūkininkai taip pat gerbė kiaules – jos atnešdavo apie pusę ūkio pajamų. Tai buvo eksporto prekė. Suvalkijos ūkininkai išpraustas ir sušukuotas atitinkamo svorio riestasnukes veždavo į „Kauno maisto“ bendrovę, prie jos vartų eilėje kartais laukdavo keletą dienų. Okupacijų metais kaimiečiui, o ir jo giminėms mieste, kiaulė buvo išsigelbėjimas nuo bado ir ligų. Slapstydamiesi nuo lašiniams godžių vokiečių ūkininkai kiaules skersdavo ir šiaudais svilindavo naktimis tvarte. Sibiro tremtyje lietuviai sugebėdavo užsiauginti paršą, pademonstruoti vietos gyventojams visą kiaulienos gaminių gamą, neišmesdami net vėdarams naudojamų žarnų. Šios pamokos vakarykščiams ūkininkams kainuodavo dar vieną tremtį – gilyn į šiauresnį Sibirą.
Pagonių į šventinio stalo garbę iškelta kiaulė iš tikrųjų visais laikais mokė lietuvį ne tik verslo ekonomijos, bet ir karjeros pagrindų. Ar ne kiaulė padiktavo žmogui patarimą – jeigu tavęs neįsileidžia pro duris, lipk per langą? Ar ne kiaulė išmokė žmogų archeologijos, ieškoti dalyko esmės – knisti žemę? Sovietmečiu kaimietis į ūgtelėjusio paršo šnipą įverdavo plieninės vielos kilpą. Dabar tai būtų gyvūno kankinimas, tuoj prisistatytų „žalieji“ gelbėtojai. Iš turgaus parsineštą kuiliuką kaimietis „išvalydavo“ nuo veislės (kastruodavo, romydavo, skapindavo, išgražindavo – taip ši procedūra vadinta įvairiuose šalies regionuose). Tam daktarų nereikėjo – užtekdavo savamokslio meistro su ūkišku muilu ir barzdai skirtu skustuvu. Porelė paršų (kiaulaitė ir buvęs kuiliukas) vienodai gražiai penėdavosi.
Šiandien lietuviškos kiaulės laukia lietuviškų linų likimas. Fiziniu pavidalu kaime šių gyvūnų neturėtų likti – tam metamos visos draudimais apsiginklavusių tarnybų pajėgos. Bet kiaulės būdas tiesiog implantuotas lietuvio charakteryje. Ir kuo didesnis šios genetinės medžiagos kiekis, tuo didesnė sėkmė lydi tokį asmenį nacionalinėje ir tarptautinėje erdvėje. Prof. A. Mikelėnas pastebi, jog pagrindinė kiaulės jėga sukoncentruota sprando raumenyse. Savo šnipu kiaulė gali išknisti giliausią duobę, išversti tvarto pamatus. Tik dėl vieno dalyko kiaulė nelaiminga – ji nemato dangaus. Tokia mokslininko nuomonė. Gyvenime stiprus sprandas, aštri knyslė ir kiaulės akys – tik veiklos prioritetai.