Jiezne – Aurelijos Kleizienės tapybos paroda

…Jieznas. Vakaras. Jau visai sutemę. Aštuoniolikta valanda. Šviečia langai žmonių būstuose. Šviečia langai ir Kultūros ir laisvalaikio centre. Prie centro pastato stovi tik keli automobiliai, greičiausiai svečių, iš toliau atvykusių. Juk jieznietis nevažiuos į kultūros centrą automobiliu…
Renkasi žmonės į renginį penktadienio vakarą. Ateina jie čia pabūti drauge, pabendrauti, nes to nori, to jiems reikia, antraip juk kėpsotų su mišrainės bliūdeliu prie TV, prie kokios nors skandalingos TV laidos, piktintųsi tuo, ką mato, ir keiktų valdžią bei visus aplinkui.
O kultūros centre tą vakarą buvo nepaprastai šilta ir šviesu. Čia atėjo žmonės, kurie norėjo sužinoti, išgirsti savo žemiečių – kūrėjų istorijas.
Baigiasi lengvi pokalbiai, visi susėda ir prieš mus pasirodo moterų ansamblis. Skardūs ir tuo pačiu švelnūs balsai, linksmos, besišypsančios ir vis kitokios kiekvienos atlikėjos akys ir ta gera emocija, sklindanti salėje.
Paskui savo kūryba dalijosi Prienų krašto poetas Alfonsas Mekionis. Kalbos paprastumas ir tuo pačiu jausmingas vaizdingumas – būtent tai labiausiai būdinga šiam poetui.
Apžiūrėję paveikslų ekspoziciją, mes, žiūrovai, iš pačios Aurelijos lūpų buvome pasirengę išgirsti tą „didžiąją paslaptį“, kaip tampama dailininku, kokie dalykai svarbiausi, kaip tai atsitinka.
Aurelija Kleizienė, parodos kūrinių autorė, kuri mokosi tapyti Birštono meno mokykloje, suaugusių dailės studijoje šypsodamasi papasakojo, kad didžiosios paslapties nėra, arba ji jos nežino….
– Viskas paprasta, labai paprasta. Tiesiog visų pirma reikia nuoširdžiai norėti tą daryti, antra – ne tik norėti, bet ir daryti. Trečia – atrasti savo mokytoją – tai gali būti ir knyga, ir internetas, o geriausia būtų Remigijus Janušaitis, Birštono meno mokyklos mokytojas, – šypsodamasi kalbėjo Aurelija.
Daug klausimų turėjo vakaro dalyviai. Klausimai buvo įvairūs – kokie dažai, kokios drobės, kiek laiko džiūsta dažų sluoksniai, kaip sugalvojamos ir pasirenkamos temos ir dar daug visokių specifinių dalykų buvo klausiama.
O vakaras pasibaigė diskusija prie kavos puodelio, kurią pradėjo Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius. Tai buvo sambūris, kuriame nesprendėm ne tik pasaulio, bet net ir rajono reikalų… Tiesiog kalbėjomės apie kūrybą ir aistrą kurti, vyko smagus panašiai mąstančių žmonių pokalbis.
Tokia ta viena akimirka iš Jiezno kultūrinio gyvenimo. Gera apie tai prisiminti.
Kristina Girėnaitė