D. Kajokas: „Svarbu ne kodėl, o kaip būti“

„nedidelė mano tėvynė/nedidelis mano namukas/ į antpirštį tilptų avytė/aš pats nedidukas/ ganau ją, ji skabo lapus/prie stikso mirkstančio saulėj/ taip gera, pasauli, kad net nesvarbus/tas tavo pasaulis.
Šis senokai išgirstas Donaldo Kajoko eilėraštukas – „Ganytojas“ iškart įkrito atmintin. Paprastumu – nepaprastumu užbūrė ir kiti eilėraščiai, tad susitikimas su poetu Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje buvo labai lauktas. Lauktas ir kitų jo kūrybos gerbėjų, nes salė buvo pilnut pilnutėlė. Pagerbti žymųjį kraštietį gėlių puokštėmis nešini atvyko ir Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorius Egidijus Visockas, Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis – šiemet D. Kajokui sukako 65-eri…

– Poetas, eseistas, prozininkas, gimęs Prienuose, augęs ir gyvenantis Kaune, labiau kaunietis nei prienietis, bet mūsų mylimas ir labai laukiamas kraštietis. Debiutavo 1980 m. knyga „Žeme kaip viršūnėmis“. Nuo tada beveik per 40 metų išleista 19 poezijos, esė rinkinių, romanų. Kūryba versta į anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų, suomių, vengrų, gruzinų, ukrainiečių, latvių, slovėnų kalbos. Pelnė daug garbingų apdovanojimų. Svarbiausi – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija, Baltijos asamblėjos literatūros premija, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros, Jotvingių, Lietuvių rašytojų sąjungos, „Varpų“, Liudo Dovydėno, Bernardo Brazdžionio, Kauno meno kūrėjų asociacijos, Vieno lito ir vieno euro premijos . 2012 -aisiais išrinktas įsimintiniausiu Kauno menininku. Galima vardinti ir vardinti… – taip šiltai svečią pristatė bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė.
Kartu su poetu atvyko ir muziejininkas Edmundas Kazlauskas. Jis ir buvo pagrindinis susitikimo vedėjas, D. Kajoko poeziją pristatęs kaip meditacinę, paliečiančią kiekvieno širdį, tik reikia paklausyti, reikia išgirsti… Išėjus Anapilin Justinui Marcinkevičiui, Sigitui Gedai Donaldas neša tą poezijos vėliavėlę, yra Lietuvos poezijos vėliavnešys… Jo poezijos knyga „Kurčiam asiliukui“ išrinkta XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio geriausia…
D.Kajokas neslėpė, kad jam džiugu ir didelė garbė būti čia – Just. Marcinkevičiaus vardu pavadintoje bibliotekoje. Su poetu nebuvo artimi draugai, bet teko susitikti, kartą net į namus užėjo. Buvo maloniai nustebintas, kad jo trečiąją knygelę Just. Marcinkevičius išsiuntė į Prancūziją Ugnei Karvelis… Apie savo kūrybą kalbėjo nedaug, daugiau skaitė. Pasirinko posmų iš ankstyvosios, viduriniosios ir vėlyvosios poezijos (Maratonas, Giedotojo išvarymas iš miesto, Penki nuovargio sonetai, Ganytojas, Valtis tarp medžių baltų). Poetas sakė, kad jaunystėje buvo aktyvus, rašė pilietiškus posmus, norėjo keisti pasaulį, kažką daryti… Supratęs, kad ne pasaulį reikia keisti, o pačiam keistis, paniro į meditacinę lyrinę kūrybą…
– Sakei, kad „geri eilėraščiai niekada nemeluoja ir visi eilėraščiai apie mane“. Esi kuklus žmogus, nemėgsti reikštis, daug šnekėti. Kaip derini kuklumą ir poeziją, nors kuri tik apie save? Ar poezija ir realybė tau vienareikšmė? Ar tu meluoji, ar esi nuoširdus?… Tavo poeziją nėra lengva skaityti. Ar nebijai, kad gali likti nesuprastas, tuo pačiu mažiau ir mylimas?… Tu niekada savo eilėmis, esė neklausi „kodėl“, tu siūlai, kaip gyventi. Ar nusprendei gyventi be klausimų?… Tavo poezijoje nesurasi žodžio Lietuva, Tėvynė… Rašydamas apie mirtį tarsi stengiesi ją prisijaukinti. Koks tavo santykis su Tėvyne? Su mirtimi?…, – provokuojančiai poetą klausinėjo R. Kazlauskas.
Linkusio į meditaciją, mistiką, filosofiją, budizmą D.Kajoko ir atsakymai buvo panašūs:
– Geras eilėraštis niekuomet nemeluoja ir jį parašyti retai pavyksta. Geras eilėraštis – aš ir apie mane? Jei to nebūtų „apie mane“, nesuprasčiau, ką rašo… Geri rašytojai mažiausiai galvoja apie skaitytoją, rašo todėl, kad patys kažką išsiaiškintų… Kai ateina sudėtinga mintis, jausmas, virpesys, vibracija… sukuri gana sudėtingą struktūrą. Paskui trečdalį išbrauki, paskui išbrauki dar ir dar… Prieinu prie ribos, kai paprasčiau negali būti… Siekiu paprastumo, bet ne prastumo. Teko net girdėti“, kad po Kajoko paprastumu nėra taip paprasta“… Kai rašau, tai būnu tarsi ne aš, egzistuoja toks įkvėpimas, kai tampi didesnis, nei esi… Sąmonė gimdo mintis. Pradėjus gilintis į tai, užduoti filosofinius klausimus, su-pranti, kad šita sąmonės dalis negali to išspręsti, suvoki, kad klausimas neegzistuoja… Man nesvarbu kodėl būti, svarbu – kaip būti… Dievas yra ar nėra? Mes šito neįrodysime, tačiau privalai gyventi, tarsi jis būtų… Mano eilėse lyg tai nėra žodžio Lietuva, bet dažnai kartojasi tėviškė, gimtinė. Tai – tas pats. Aš rašau lietuviškai. Kalba ir yra Tėvynė… Įdomūs dalykai su ta mirtimi… Į gyvenimą reikia eiti per mirtį. Kai pradedi apie tai mąstyti, negali gyventi bet kaip. Gerai pameditavęs, negalvoji apie mirtį. Siekiamybė – prieiti mirties vartus ir praeiti…
Keletas ankstesnių poeto minčių:
„Kodėl aš rašau jau kone 40 metų? Juk tai atrodytų beprotybė, rutinų rutina, pekliška nuobodybė, tas pats per tą patį. Bet man pasaulis atsiveria būtent per tas rai-deles, eilutes, per formą. Rodos visas gyvenimas prabėgom, bet kaip nenuobodžiai..“
„Rašytojo sėkmės… Tikrai ne tiražų gausa. Man daug svarbiau, kad galėčiau rašyti nevaržomas, tarsi vykdydamas kaži kokią intuityviai nujaučiamą kūrybos programą: kad mano kūryba šiek tiek domėtųsi, ją suprastų – tegul savitai, ne kaip aš – tie žmonės, kurie nepraradę gebėjimo stebėti ir stebėtis, klausti ir įsiklausyti, kurie domisi žmonijos idėjomis, abejonėmis, vidiniais slėpiniais, jaučia kalbą, turi įgimtą dermės jausmą ar troškimą ją patirti, o trumpiau – žmonės, kuriuos vadinu dvasios, intelekto ir buvimo keliauninkais. Visa kita – antraeiliai dalykai“.
Onutė Valkauskienė