Etnologė Gr. Kadžytė yra pasakiusi: „Vėlinių naktį danguje sutviskančios žvaigždės yra protėvių vėlės, tad reikia gyviesiems uždegti kuo daugiau žiburėlių, kad vėlės matytų, kiek daug gyvųjų jas prisimena. Tai – vilties simbolis, reiškiantis, kad jų pradėtas gyvenimas šioje žemėje tęsiasi“.
Jau trečius metus iš eilės Šilavoto laisvalaikio salėje vyko edukacinis užsiėmimas, skirtas Vėlinių papročiams ir tradicijoms prisiminti. Trumpai prisiminę mirusiųjų pagerbimo dienos prasmę, edukacinio užsiėmimo dalyviai gamino Vėlinių puokštes. Daug naudingų patarimų apie puokščių komponavimą pa-teikė Vitalė Dijokienė, kuri laisvalaikiu domisi floristika. Po valandos kūrybinio darbo buvo sukomponuota 10 puokščių.
Prieš Vėlines skubame sutvarkyti artimųjų kapus, prisimename juos degindami žvakutes, todėl ir edukacinio užsiėmimo dalyviai, nešini Vėlinių puokštėmis ir žvakutėmis, patraukė Šilavoto kapinių link. Aplankėme kunigų Antano Radušio ir Vinco Petruševičiaus, mokytojų Domicelės ir Juozo Kabišaičių bei Vidos Matusevičienės kapus, Laisvės kovotojų ir tremtinių atminimo vietas. Kuklios rankų darbo puokštės ir žvakelių liepsnelės tegul bus pagarbos mirusiesiems ženklas.
Saulė Blėdienė
Šilavoto laisvalaikio salės kultūrinių renginių organizatorė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“