Kiekvienais metais, rudeniop, šalies gyventojams kyla nemenkas galvos skausmas dėl šildymo kainų ir ypač dėl centralizuotai namų ūkiams tiekiamos šilumos kainų. Ligi šiol kelios ankstesnės vyriausybės nėrėsi iš kailio, kad tos kainos būtų spaudžiamos žemyn. Sprendimai šia tema sukėlė nemažų politinių konfliktų (vien tik buvusio energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus aršios diskusijos su tuometiniu ministru pirmininku Algirdu Butkevičiumi ko vertos!), plėtojo infrastruktūrą taip, kad vartotojams rudeniop galėtų pranešti, jog šilumos kaina sezonui „mažėja“ bent 0,0000001 proc. Dėl vienos milijoninės procento dalies aš, žinoma, juokauju: dažniausiai tai būdavo rimčiau atrodančios procento dalys. Geresniais laikais – net keli procentiniai punktai.
Tai šitą tendenciją, gerbiamieji vartotojai, siūlyčiau pamiršti. Energijos išteklių kainos (vystant biokuro konversiją, ieškant alternatyvų rusiškoms dujoms) ligi šiol politikų buvo taip giliai prispaustos prie žemės, kad giliau jas įkasti nebėra jokių galimybių. Dėl kelių priežasčių. Viena vertus, pasaulio rinkose brangsta nafta ir dujos, kiti konvenciniai energijos ištekliai, Lietuvos biržoje dėl trūkstamos pasiūlos brangsta biokuras. Kita vertus, sprendimus priimantys mūsų politikai ėmėsi stačiai odiozinių sprendimų, kurie mums visiems kainuos dar brangiau.
Vienas toks Seimo priimtas, Prezidentės vetuotas ir Seimo vėl 71 balsu ketvirtadienį iš naujo priimtas (atmetus Prezidentės veto) Atliekų tvarkymo įstatymo dviejų straipsnių pakeitimo įstatymas, kurio pagrindinė mintis – atliekų deginimo įrenginiai negali būti statomi arčiau nei 20 km atstumu nuo gyvenamųjų teritorijų. Pagal įstatymą gyvenamosios teritorijos – „tokios, kurios pagal teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytą žemės naudojimo būdą laikoma vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija arba daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorija.“
Šią savaitę teko kalbėtis su vienos Vilniaus aukštosios mokyklos urbanistu, tai, jo nuomone, tokių, įstatymo raidę atitinkančių geografinių vietų Lietuvoje – gal tik Labanoro giria, Čepkelių raistas, na, dar Baltijos jūros ekonominė zona. Apie valstybinės UAB „Lietuvos energija“ (LE) su ES paramos pinigais įgyvendinamus dviejų biokuro ir atliekų kogeneracinių jėgainių projektus Kaune ir Vilniuje – galima pamiršti. Ekspertų požiūriu, ši Seimo Prezidentei parodyta špyga kainuos apie 200 mln. Eur.
Atspėkite, kas už juos sumokės? Teoriškai, kadangi valdantieji dabar randa pinigų visur ir viskam, tokius nuostolius galėtų užkrauti valstybės biudžetui. Arba LE, nes ji valstybinė – ne kur dėtųsi. Tačiau jeigu nuostolių kompensavimo paieškos vyktų labiau civilizuotai, tai savo patirtus nuostolius LE galėtų įskaičiuoti į paslaugų kainas ir pateiktų svarstyti Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai. O ši, patikrinusi matematinių veiksmų teisingumą, ko gero, leistų įskaičiuoti į tarifus vartotojams.
Savaime suprantama, energetikos įmonės vadovai taip elgdamiesi rizikuotų. Viena vertus, tai būtų iššūkis valdantiesiems prieš trejų rinkimų metus, kita vertus, kitų metų pirmojoje pusėje Vyriausybė nepamirš paklausti, kokius dividendus LE ruošiasi sumokėti į valstybės biudžetą. Jei tie dividentai bus labai menki, LE vadovai gali būti pasiųsti šunims šėko pjauti. Tik pinigai neliktų pakabinti ore: mes visi juos sumokėtume iš savo kišenės. Jei ne visi, tai tikrai jau šilumos vartotojai.
Įdomi yra kita minėto įstatymo norma – dėl šiukšlių deginimo įrenginių 20 km atstumo nuo gyvenamųjų teritorijų. Kiekvienas tasai atstumas reiškia tokį patį šilumos trasų ilgį nuo jėgainės ligi šilumos vartotojų. Tuos vamzdžius reikia nutiesti ir jie kainuoja. Kada maždaug prieš dešimtmetį energetikai svarstė, ar nebūtų galima sukonstruoti tokį modelį, kuris leistų Elektrėnų jėgainėje pagamintą šilumą tiekti į Vilnių, išankstiniai skaičiavimai rodė, kad šilumos tiekimo vamzdžio tiesyba gali kainuoti apie 1 mlrd. tada dar litų. Arba beveik 300 mln. Eur dabartiniais. Dar projektuojant tektų numatyti šilumos praradimo nuostolius. Kadangi iš Elektrėnų ligi Vilniaus apie pusšimtis kilometrų, o čia kalbama apie „ne mažiau kaip 20 km“, tai tas išankstines prognozes galėtume dalinti perpus. Suma bylos apie tai, kiek mums tai kainuos. Prie bazinės šilumos kainos.
Nors prieš Prezidentę Seime pasikudakuoti išlindę gaidžiai ketvirtadienį buvo ne tokie griežti. Antai parlamentinio Aplinkosaugos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika viešai abejojo, ar 20 km atstumas yra optimalus, gal tos jėgainės galėtų būti arčiau. Ir išvis minėtam įstatymui jau dabar prirengta naujų pataisų, kurios tuojau bus pateiktos Seimui svarstyti.
Tai šioje vietoje net užkietėjęs „kolchoznykas“ nesusiturėtų nepaklausęs: tai gal buvo verčiau tą įstatymą sutvarkyti, išvalyti iš jo galimybes jį interpretuoti ir tada svarstyti iš naujo? Tataigis, kad ne. Pirmiausiai reikėjo parodyti špygą. Visa kita – lyrika.
Tačiau Ramūno Karbauskio ginklanešės Agnės Širinskienės iniciatyvos dėl Konstitucijos pagrindų taisymo, užuominos apie Konstitucinio teismo reformą jau tikrai nebe lyrika.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“