Iš istorijos: prieš 500 metų rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Birštono girininkas

Kraštų, miestų, institucijų pradžia dažniausiai laikomas pirmasis paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Birštono girininkas archyviniuose dokumentuose pirmą kartą paminėtas 1518 metais. 1998 metais girininkija minėjo 480 metų jubiliejų.
Garbus miškininkas Algirdas Brukas, surinkęs daug archyvinės medžiagos, paprašytas paruošė išsamų straipsnį „Birštono krašto miškai, miškų ūkis ir medžioklė“, skirtą būsimai Birštono valsčiaus monografijai. Apie Birštono girininkijos įkūrimo datą jis rašo: „Suprantama, kad girininko pareigybė nėra tolygi girininkijos, kaip ūkinio – administracinio vieneto, sampratai. Ūkinis administracinis vienetas buvo dvaras su miesteliu, kaimais, žemėmis ir miškais, o taip pat su bajorais, visais to dvaro žmonėmis, o girininkas – pareigūnas (dvaro tarnybininkas), atsakantis už tame dvare esančius miškus ir iš jų gaunamą naudą. Tad girininko vardo paminėjimas lyg ir nesuteiktų teisės kalbėti apie girininkijos buvimą. Tačiau yra viena aplinkybė, kuri leistų manyti ir kitaip. Tuo laikotarpiu (pagal R.Ragauskienę iki 1578 m.), kai Birštono karališkojo dvaro valdos buvo išskaidytos į dvi dalis – senojo dvaro teritoriją su dešiniajame Nemuno krante buvusiomis žemėmis bei siaura juosta kairiajame krante, taip pat antrąją – toliau iki pasienio su Prūsija plytėjusią miškingą dykrą, interpretacija galėtų būti ir kiek skirtinga. Šį nuo pagrindinio Birštono dvaro atskirtą plotą ir J.Totoraitis įvardija girininkija („Sūduvos Suvalkijos istorija“, p. 216). G.Valavičius ją vadina giria (pusčia), bet ne kaip geografinį objektą, o kaip didžiųjų Sūduvos girių dalį, nuo gretimų atskirtą konkrečiomis ribomis ir pavestą saugoti atskirai tarnybai. Šios aplinkybės, nors ir su išlygomis, leidžia kalbėti apie seniausią dabartinės Lietuvos ribose Birštono girininkiją,“ – rašo A.Brukas.
Remiantis šia išlyga, galima teigti, kad Birštono girininkija šiais metais gali švęsti 500 metų jubiliejų.
Pasinaudodama Jono Totoraičio ir R.Ragauskienės knygomis bei A.Bruko surinkta medžiaga, pabandysiu trumpai aprašyti Birštono krašto miškus senovėje.
Dabartinėje Suvalkijoje (dar vadinamoje Sūduva su Užnemune) XIII šimtmečio pradžioje girių beveik nebuvo. Šimtmečiui baigiantis kryžeiviai šių vietų gyventojus išnaikino. Visa buvusi Sūduva (Sudovia, Sudauen) apaugo giriomis ir buvo užmirštas net tų vietų pirmykštis vardas.
Po Melno taikos sutarties 1422 m. žemaičiai drauge su Sūduvos šalimi buvo atgauti iš vokiečių ordino Lietuvai. Nuo tada, kaip valstybės turtas, pradėti saugoti žvėrys. Nemuno dešiniajame krante buvo išsidėsčiusios Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pilys, neseniai tarnavusios gynybai, ir dvarai: Gardino, Merkinės, Alytaus, Punios, Birštono, Darsūniškio, Kauno, Skirsnemunės ir kiti, o kairiajame plytėjo neįžengiamos girios. Pilis ir dvarus valdė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių paskirti vietininkai, kurie girių gėrybėms saugoti turėjo padėjėjus – girių sekėjus, girininkus.
Tiksli data, kada Lietuvos didžiajai kunigaikštystei priklausiusi Užnemunė pradėta skirstyti atskiromis teritorijomis, nėra žinoma. Jonas Totoraitis, pirmasis detaliai nagrinėjęs Užnemunės kolonizavimo eigą, spėja, kad tai galėjo būti padaryta 1422 – 1438 metais, pradžioje nurodant bent apytikres ribas, o vėliau patikslintas, naudojant natūralias ribas – upes, upelius, pelkių bei pievų pakraščius, o atskirose vietose, kur natūralių ribų nebuvo, pažymint sienas kapčiais ir užtašymais ant medžių. Visi miškai, pradedant Gardinu ir baigiant Jurbarku, buvo padalinti į 13 girių. Tarp Punios ir Darsūniškio girių plytėjo didžiulė Birštono giria.
1499 m. LDK Aleksandras Birštoną padovanojo savo aštuoniolikmetei žmonai, Maskvos caro Ivano III dukrai Elenai. Su ja į Lietuvą atvyko didikas Matas Mikitiničius Holovčinskis. Jam kunigaikštienė Elena 1503 metais ir pavedė valdyti Birštoną. Tų metų Birštono dvaro inventoriuje pažymėti 24 girių sekėjai. 1506 m. kunigaikštis Aleksandras mirė. Kadangi karas su Maskva nesiliovė, kunigaikštienė Elena buvo ištremta iš Lietuvos, o jos turtai konfiskuoti. Birštono dvaras vėl atiteko valstybės iždui. Kunigaikštienės favoritas M.M.Holovčinskis liko Birštone. 1518 m. LDK Žygimantas Senasis jam už 2500 kapų grašių užstatė Birštono dvarą su bajorais, miestu, visais dvaro žmonėmis, tarnybomis, Birštono girininku ir leidimu jam kasmet Birštono girioje mušti sau po keturis elnius, po keturis šernus ir stirnų kiek reikia.
Laikui bėgant girių ūkis darėsi sudėtingesnis, jų reikšmė augo. Lietuvos didieji kunigaikščiai pradėjo nepasitikėti savo pilyse ir dvaruose pasodintais vietininkais, girių sekėjais ir girininkais. Tai matyti iš Žygimanto Augusto įsakymo, išleisto 1530 metais, kuriame rašoma, kad be mūsų kunigaikščio valios jokių miško darbų negalima dirbti.
1559 m. atlikta girių revizija ir patikslintos jų sienos, nes be gyventojų esančiuose plotuose kildavo ginčai ir nesutarimai. Reviziją atliko Grigalius Valavičius. Jo darbas išleistas Vilniuje 1867 m. Šiame aprašyme nerasime nei Prienų šilo, nei kitų miškų vardų. Jie visi priklausė Birštono giriai, kuri plytėjo tarp Punios ir Darsūniškio girių. Jos ilgis – 150 km. Pradžia – prie Nemuno ir Balos upelio santakos, toliau – Ringio upeliu iki Širvintos ir Lieponos santakos prie Prūsų sienos. Dabartinė Marijampolė tuomet buvo Birštono girios viduryje.
Minint Valavičiaus parengto darbo 400 metų sukaktį, miškininkas Vincas Žemaitis visą tekstą išvertė į lietuvių kalbą.
Algirdas Brukas su Valavičiaus aprašytomis Birštono girios sienomis ne visiškai sutinka ir nurodo aprašymo klaidas. Taupant vietą, jo ilgo teksto necituosiu.
Aprašant miškus dažniausiai minimi girininkai ir girios, o kada atsirado valstybinės girininkijos?
Vykdant miškų kolonizaciją, girios nepaliaujamai retėjo. Valdant Vladislovui Vazai, pradėtas didžiulis miškų ūkio pertvarkymas. Atlikus pakartotinį girių surašymą (ordinaciją), 1636 – 1641 metais konstatuota, kad sklypais ir pievomis valstiečiai Birštono girią taip suaižė, jog, norint atgauti senovinę išvaizdą, prireiktų 100 metų. Tačiau miškai ir toliau buvo kolonizuojami.
„XVII a. Birštono girininkiją gavę Butleriai iš valdovų sugebėjo išsirūpinti nemažai privilegijų miškui kirsti, miško prekėms ruošti, iškirstiems plotams kolonizuoti“. (R.Ragauskienė „Karališkojo Birštono praeitis“, 125 p.).
Algirdas Brukas, aprašydamas Merkinės krašto miškus, mini, kad po ordinacijos jau funkcionavo valstybinės girininkijos.
Jonas Totoraitis „Sūduvos Suvalkijos istorijoje“ dažname puslapyje mini girininkijas. 246 p. išvardinta, kiek Žygimanto Augusto viešpatavimo laikais valstybės iždas gavo pajamų iš 22 -jų objektų. Tarp jų minima: „Birštonas su girininkija sumokėjo 950 kapų 48 gr., Punia su girininkija 292 kapas 30 gr.“ Palyginę matome, kad tuo laiku Birštono girininkija buvo daugiau nei triskart didesnė nei Punios.
1518 m. minimas tik girininko buvimo faktas Birštono dvare, bet nenurodoma jo pavardė. Pagal R.Ragauskienę, girininkais atskirais laikotarpiais (nuo 1570 iki 1677 m.) dirbo: Martynas Sicinskis, Jokūbas Gankovskis, Martynas Podskarbskis, Jokūbas Nadovskis, Martynas Traskovičius, Martynas Luckis, Grigorijus Eigirovičius, Francas Lindemas, Kazimieras Kviatkovskis.
Girininkų funkcijos buvo formalizuotos 1567 m. vadinamuose Knyšino Karališkųjų girininkų nuostatuose. Svarbiausios girininkų pareigos buvo valdovo girių apsauga nuo neteisėto jų naudojimo, įskaitant ir medžioklę, teisėto (pagal valdovo leidimą) girių naudojimo priežiūra, mokesčių, duoklių bei kitos naudos iš girių, o svarbiausia – girių kolonizavimo proceso priežiūra.
Daugumą klausimų girininkas galėjo spręsti savarankiškai, kai kuriuos derindamas su valdovo medžiokliu, matininku ar revizoriumi. Už darbą girininkui, kaip tais laikais buvo įprasta, atlygis buvo mokamas natūra – 3 valakais palivarkui ir 6 valakais jį apdirbantiems valstiečiams.
Galutinai žlugus jungtinei Lietuvos – Lenkijos valstybei, dalis buvusios Birštono girininkijos miškų atiteko carinei Rusijai, dalis – Prūsijai. Kaip keitėsi administracinis miškų suskirstymas – ne šio straipsnio tikslas, nes patikimos žinios dar slypi archyvuose.
Apie 1910 metais atkurtą Birštono girininkiją rašiau 2010 m. rugsėjo 18 d. „Gyvenimo“ laikraštyje, straipsnyje „Mažasis Birštono girininkijos jubiliejus“.
Teresė Murauskaitė