Kiek verslai socialiai atsakomingi?

(Pagal prieniškio Antano Maceinos mintį: „Ekonominių, socialinių problemų neišspręsime, neišsprendę dvasinių“ Petro Eidukevičiaus klausimas Pramonininkų konfederacijos Prezidentui)

Užkliuvo pagal „Delfi“ apklausas vieno įtakingiausių visuomenei veikėjų pramonininkų Prezidento apgailestavimas dėl daugelio (apie 70 proc.) piliečių negatyvaus požiūrio į verslus. Kur priežastys? O gal tai yra tik paprastas nesusikalbėjimas?
Akivaizdu, verslai yra pagrindinis ekonominio gyvenimo variklis. Tai kodėl piliečiai nerodo dėkingumo savo darbdaviams ir apsirūpinimo, ko reikia, teikėjams?
Problema – globali. Visur daugėja nepatenkintų esama padėtimi. Net ir pažangiausiose šalyse krenta piliečių pasitikėjimas valdžia ir savo tradiciniais „tiltais su valdžia“ – tradicinėmis kairiosiomis bei dešiniosiomis partijomis. Proga pasireikšti populistams.
Visur pasaulyje, o ypač Lietuvoje, piliečių nepasitenkinimas verslais yra ženkliai mažesnis nei nepasitenkinimas valdžia. Nors dėl gerovės ir ateities jie yra atsakingi abu.
Piliečiai daugiausia nepatenkinti savo rinkta valdžia dėl jos negebėjimo užtikrinti stabilios tvarkos ir socialinio teisingumo. Didėja destabilizuojantys skirtumai, didėja ir visuomenės socialinis susisluoksniavimas bei priešpriešos, o taip pat ir nepasitikėjimas vienų kitais.
Piliečių nepasitenkinimas verslais daugiausia kyla dėl neadekvačios samdinių algos verslų pelnams. Nepasitenkinimo garas nuleidžiamas pasmerkiant atskirus tikruosius, o neretai ir tariamus „oligarchine“ ar šešėline korupcine pinigų galia susitepusius politikus. Verslai turi pasiteisinimą dėl nepriteklių lygio algų samdomiesiems: tiek rinka leidžia.
Rinkoje veikia ta pati „nematoma ranka“, kuri pagal rinkos klasiką verčia savanaudį dirbti visuomenės labui. Priverčia smulkų savanaudį ne visada, o monopolisto niekuomet. Be to, rinkoje dar veikia „masto ekonomijos“ dėsnis, kuris teikia konkurencinį pranašumą stambesniems verslams. Todėl skirtumų didėjimas rinkoje yra natūralus procesas.
Tad neturi stebinti popiežiaus (prieš porą metų per Didžiojo penktadienio pamokslą) pasakytas epitetas apie skirtumus auginančią santykių sistemą: „Apgailėtina ir amorali rinka“.
Epitetas žiniasklaidoje neužkliuvęs. Nors čia gal ir slepiasi amžiaus drama: kada savo tarpusavio santykius perorientuosime nuo konkurencinių – „kovos už būvį“ – Kaino paveldo į labiau humaniškesnius, labiau solidaresnius, skirtumus mažinančius?
Kiek tokių santykių vizija reali? Kokie būtų pirmieji žingsneliai šia kryptimi?
Verslininkai – veiklioji visuomenės dalis, kuriant visų gerovę, gali būti turi daugiau nei kiti galimybių, sprendžiant minėtą amžiaus dramą? Nors verslininkai yra skirtingi.
Smulkieji verslai ir vidutiniai yra tarp stambiųjų konkurencinio kūjo ir regresinio mokestinio valdžios priekalo. Bankroto grėsmės verčia juos eiti į „apgailėtinus“ šešėlius bei „amoraliai“ elgtis ne tik algomis su samdiniais. Varyti iš darbo „savo noru“?
Kažin, ar jie tokie „apgailėtini“ ir „amoralūs“ nori būti? Gal čia ir slepiasi amžiaus dramos sprendimas? Visi, gal išskyrus trumparegius monopolistus ar oligopolistus bei jų tarnus, yra suinteresuoti keisti šią „apgailėtiną ir amoralią“, žmogų nužmoginančią, sistemą į žmogiškenę? O ir tarp stambiausių jau yra signalų bendro „visuomenės labui“ intereso link. Šių metų Davoso tema: „Kurti bendrą ateitį“. Iki „kaip“ dar neprieita.
Klausimas ne vien verslininkams.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas DARGIS mielai sutiko pratęsti diskusiją „Gyvenime“. Ačiū gerb. prezidentui.

„Valstybė yra ne tas šimtas žmonių valdžioje, o bendruomenė…“

Labai taiklios p.Petro įžvalgos ir teisingi klausimai. Labai džiaugiuosi, kad bandoma ieškoti atsakymų ir neišskirstomi visi tik į gerus ir blogus. Akivaizdu, kad Lietuvoje jau ne vienerius metus kuriamas dirbtinis dramos trikampis verslas-visuomenė-politikai. Politikai, norėdami pateisinti savo buvimą, turi susirasti priešą, su kuriuo kovoja, ir verslas tokiu atveju visada yra atpirkimo ožys. Verslas yra mūsų visuomenės ir mūsų valstybės aktyvioji dalis ir negalima į jį žiūrėti, kaip į absoliutų gėrį ar kaip į absoliutų blogį. Supratimas juoda – balta yra neišsivysčiusios visuomenės požymis.

Pastarųjų skandalų šviesoje buvo pasmerktas visas verslas, nors tokiais dalykais užsiima tik 1-3 proc., o visas kitas verslas juk veikia konkurencinėje aplinkoje ir neieško kažkokio užnugario. Lietuvoje yra apie 60 000 veikiančių įmonių, didžioji jų dalis neturi ryšių su politikais, veikia rinkos sąlygomis. Yra įmonių, kurios beveik 100 proc. savo produkcijos eksportuoja, kaunasi dėl tokių rinkų kaip Japonija ar Artimieji Rytai. Visas jas kaltinti – būtų žiūrėjimas tik per juodą ir baltą prizmę. Todėl tas šaukštas deguto neturi viso verslo paversti juoda avim. Tikėtis, kad politikai pagirs verslą, o visuomenė patikės, – mažų mažiausiai naivu. Etiketes nugramdys darbai.
Turime pripažinti, kad versle, kaip ir politikoje, visuomenėje, yra visokių žmonių, Kai manęs klausia „Kodėl verslas nesidalija? Kodėl jis toks grubus, toks neatjaučiantis?“, aš visada paklausiu – iš kur Lietuvoje atsirado verslas ir pateikiu keturis atsakymo variantus: iš Marso, iš Mėnulio, iš Argentinos, iš Lietuvos. Visi žinome, kuris atsakymas teisingas – iš Lietuvos. Taip, verslas atėjo iš tos pačios visuomenės, kurioje mes visi esame. Jis yra atspindys. Norite sužinoti, koks yra verslas? Atsistokite prieš veidrodį ir pažiūrėkite į save, į visas savo ydas, į savo supratimą, į savo atjautą, į savo meilę artimui.
Nesusikalbėjimas ir įtampa augo visą Nepriklausomybės laikotarpį, vos atsiradus pirmiesiems verslininkams. Šis pleištas tarp visuomenės ir verslo turi labai gilias šaknis. Neigiamas požiūris į verslą yra sąlygotas sėkmės ir pavydo, pavydą dalis visuomenės jau yra pavertusi savo dorybe. Prisiminkime, kaip valstybė, tik atgavusi Nepriklausomybę, reagavo į ką tik gimusį verslo sluoksnį ir patį verslininką? Prisiminkime, ką 1992 metais pasakė finansų ministrė Elvyra Kunevičienė. Ji labai aiškiai išsakė valstybės požiūrį į verslą, kuris po to vis tvirtinosi ir tvirtinosi: „Verslas mums yra įdomus tiek, kiek mes iš jo galime paimti mokesčių“. Jos pasakymas uždavė toną valstybės požiūriui į verslininkus, kurie savo energiją atiduoda kūrybai ir kuria produktą.
Toliau taip nebegalima – atėjo metas pripažinti, kas mes esame, ir pažiūrėti, kas mus jungia, o ne skiria. Reikalingas visuomenės dialogas, nes tik bandymas kalbėtis ir kartu ieškoti sprendimų gali būti efektyvus kelias išeiti iš šios aklavietės. Juolab kad ir alternatyvų neturime, nes atskirų visuomenės grupių supriešinimas visą valstybę veda į nepasitikėjimą, priešpriešą, provokuoja neapykantą ir nepagarbą vieni kitiems. Nuolat kalbu su verslininkais, kad visuomenė turi matyti, jog verslo bendruomenei rūpi visos visuomenės būklė. Verslas turi suvokti savo atsakomybę ir investuoti į visuomenę, nes priešingu atveju įtampa tik didės, o politikai išnaudos šią situaciją savo tikslams. Ne tik verslas, bet ir likusios visuomenės grupės – politikai, akademinė bendruomenė, savivalda, mokytojai, gydytojai ir kiti negali užsiimti tik savo darbais.
Rodos, mes eilinį kartą nepastebime, kad pasaulyje jau seniai vyksta globalūs geopolitiniai ir technologiniai pokyčiai, kurie nuo mūsų mažiausiai priklauso, ir kurie – norime mes to ar nenorime – tikrai palies ir mus. Mes jiems negalime daryti įtakos, bet turime jiems pasiruošti, nes kitaip turime mažai galimybių šioje aplinkoje išlikti konkurencingais. Lietuvos ateitis labai priklauso nuo to, kaip mes sugebėsime akumuliuoti savo lyderius pokyčiams, kaip patys susitelksime ir sugebėsime pasauliui parduoti savo idėjas bei išsaugoti savo protus. Didžiausias mūsų laukiantis iššūkis – visuomenės mąstymo ir viešojo sektoriaus pokyčiai.
Verslo elitas jau pagaliau pradėjo suvokti, kad be jų aktyvaus dalyvavimo ir įsitraukimo į valstybės gyvenimą pokyčiai nevyks. Bet pastarojo laikotarpio skandalai visą verslą suplakė į vieną blogio, bandančio visus nupirkti, grupę. Prireiks labai daug laiko, pastangų ir mūsų pačių sąmoningumo šiai situacijai pakeisti.
Mūsų visuomenėje labai trūksta noro išgirsti šalia esantį, gebėjimo kalbėtis ir ieškoti mus jungiančių sąlyčio taškų. Mums reikia pagaliau visiems susitarti, kokioje Lietuvoje norime gyventi ir ką visi kartu turime šio tikslo vardan padaryti. Verslas taip pat turi suvokti savo atsakomybę ir investuoti į visuomenę. Akademinė bendruomenė, savivalda, žiniasklaida, mokytojai, gydytojai ir kt. negali likti nuošalyje tik su savo nuoskaudomis ir susikoncentravę tik į savo problemas ….
Ir vėl noriu priminti Jungo pasakymą, kad visuotinių problemų neįmanoma išspręsti pakeitus įstatymus ar konstitucijas. Gyvenimas keičiasi, kai pavienis žmogus pakeičia savo elgseną. Jeigu keisimės patys ir padėsime pasikeisti šalia esančiam, tai gal pagaliau ateis suvokimas, kad valstybė yra ne tas šimtas žmonių valdžioje, o bendruomenė, gerbianti vienas kitą, dirbanti ir pagaliau kovojanti už teisingus savo šalies ir visuomenės interesus.