Visa valdžia – taryboms

Pastaruosius dešimtmečius visi matome nykstantį Lietuvos kaimą. Šalies gyventojų išrinktieji politikai taip pat šaukia, kad traukiasi nacionaline vertybe vadintas agrarinis sektorius. Bet tik ekonomine nauda į Prokrusto lovą guldomas ir matuojamas kaimas ir negalėjo pasielgti kitaip. Darbingi žmonės pradėjo išsivaikščioti, likusieji – suvedinėti sąskaitas su gyvenimu. Samdyti mokslininkai ne kartą rengė kaimo socialinės struktūros, skurdo mažinimo ir kitas panašias studijas, tačiau valstybė lėšų skirdavo tik tiriamajam darbui, bet ne iškeltiems kaimiečių sopuliams gydyti. Dar liūdniau tapo, kai Vilniaus kalbininkai ėmė versti Briuselio parengtus bendrijos agrarinės politikos dokumentus. Vakariečiai kaimą ir žemės ūkį suprato kaip vieną darinį, lietuviams tas išvirto dviem skirtingomis paradigmomis. Po kelerių metų mums įprastos dvigubos ir trigubos buhalterijos „subtilumai“ pasiekė europines lėšas skirstančiuosius. Įspėti mūsiškiai nomenklatūrininkai paskelbė apie išmokų moduliaciją. Dėl neplanuotų nuostolių sunerimusiems žemdirbiams buvo paaiškinta: mes jus įspėjome, bet jūs tada neišgirdote.

Kiekvieną dieną visuomenei pranešama apie milijonus, skirtus Lietuvos žemės ūkiui, tačiau kaimiečiai pirkti duonos, pieno, mėsos, kiaušinių, net vaisių ir daržovių važiuoja į miestą. Net ekskursijos rengiamos į Lenkijos parduotuves.
Pastarasis Lietuvos premjeras pernai dalyvavo Žolinių šventėje Punske, šiemet – Suvalkuose. Kas ten žino, kiek laiko buvo skirta maldoms, o kiek kalboms su Palenkės vaivadijos politikais, verslininkais. Beje, ūkininkavimas kaimyninėje šalyje laikomas verslu, Lietuvoje – gyvenimo būdu. Ten dvidešimt karvių išmaitina keturių asmenų šeimą, pas mus tokį nedidelį ūkį išlaiko keturių kaimiečių pensijos.
Įpusėjus vasarai problemų nestabdomas mūsų premjeras išleidžia potvarkį sudaryti darbo grupę aktualiems žemės ūkio srities klausimams nagrinėti ir pasiūlymams dėl jų sprendimo teikti. Joje – devyni valstybės atlyginimus gaunantys žmonės: žemės ūkio ministras ir viceministrė, premjero patarėjas, aplinkos viceministras, du Seimo komitetų vadovai, Žemės ūkio rūmų pirmininkas ir Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas su pavaduotoju. Kuriam iš pastarųjų „valstybininkų“ rūpės dzūkų ūkininkų parduodamos karvės? Naujasis žemės ūkio ministras, nuoširdžiai prisipažinęs esąs miesto žmogumi, kaimo ir žemės ūkio klausimams spręsti taip pat sudarė devynių asmenų Patariamąją tarybą, kurioje beveik tie patys valdininkai, tik papildomai įrašyti ASU rektorius, LAEI direktorė ir Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė.
Vienas vienintelis (iš vienuolikos deleguotųjų) šalies žemės ūkiui ir kaimui neabejingas ir mūsų išrinktas Europos Parlamento narys ne kartą ūkininkų auditorijose kalbėjo apie Briuselyje matomą Lietuvą: Vilnius ir visa kita. Kaimo plėtrai skirtosios lėšos nusėsdavo būtent sostinėje, o regionams tekdavo trupiniai. Tą, beje, patvirtino ir mūsų agrarinės ekonomikos srities mokslininkai. Pastarieji prieš du dešimtmečius kaimui rengė skurdo mažinimo programą, prieš dešimtmetį – Žaliąją knygą, šiemet užsimojo parengti Baltąją knygą.
Iš diskusijų su ūkininkais tenka patirti, jog apie skambias studijas ir rekomendacijas informacija iki jų neatėjo. Tyrimus paprastai užsako ir finansuoja ministerija, jai mokslininkai ir atsiskaito. Tačiau rengdami naujas rekomendacijas „konkurencingam ateities kaimui“ mokslininkai pastebi, kad politikai į jų iškeltas vizijas neatsižvelgia. Patys žemdirbiai, kurių nuomonės dažniausiai lieka dokumento paraštėse, paliekami taršyti konkurencijos ir laisvosios rinkos dėsniams. Tik niekas nepaklausia ūkininko, kiek jis investavo nuosavų, paramos ir iš banko skolintų lėšų į savo verslą, kokie įsipareigojimai jį slėgs artimiausius penkerius metus.
Baltoji knyga, kaip teigia jos rengėjai ir patarėjai iš minėtų tarybų, sieks numatyti valstybės regioninę plėtrą iki 2030 m. Ministerijai atsiskaičius (sumokėjus pinigus) už studiją, bus rengiama šalies žemės ūkio plėtros strategija ir ja remiantis ieškoma galimybių suvienodinti materialines investicijas visoje šalies teritorijoje.
Ne paslaptis, jog didžioji bendrijos biudžeto dalis skiriama agrariniam sektoriui. Tarkime, šalys senbuvės (ypač vakarų vokiečiai) augina kukurūzus, iš jų gamina silosą, kuris naudojamas biodujų jėgainėms. Pagaminus ir valstybei pardavus elektrą, likusioji jėgainių talpų masė (tikras mėšlas) separuojama. Skysčiu tręšiami laukai, sausoji frakcija, suspausta į granules, naudojama patalpoms šildyti. Mums iki tokių technologijų dar toli. Pasėlius vokiečių ūkininkai draudžiasi jau du šimtus metų, kooperuojasi taip pat ne dėl paramos šiai sričiai programų lėšų. Lietuviai vis lipa ir lipa ant nemokamai skiriamų lėšų grėblio. Politinis didžiosios kooperatinės pieninės projektas niekaip neišsivaduoja iš mokestinių labirintų, sutarčių supančioti žemdirbiai tyli, kai verslo partneriai krausto jų kišenes. Pieno žaliavos, grūdų supirkėjai jau įtikino naująjį žemės ūkio ministrą, kad būtent jie daugiausia nukentėjo nuo šiųmetės sausros. Neseniai susitikęs su žemdirbių organizacijų vadovais ministras pabrėžė, jog valstybei svarbūs abu sektoriai (gamintojų ir supirkėjų).
Žemdirbių savivaldos organizacijų vadovai vienu balsu šaukia apie kaimą paliekantį verslą: kiaulių negalima laikyti dėl maro, karvių neapsimoka dėl mažų pieno supirkimo kainų, javų ūkio derlių koreguoja liūtys ir sausros. Tuomet agrarinio sektoriaus strategiją aprašiusi Žalioji knyga keičiama į Baltąją. Žodžio meistrams tai patrauklus pavadinimas. Gera gyventi, kai į darbą reikia pasiimti tik liežuvį. Taip apie gausėjančią nomenklatūrą sako vienas mūsų krašto ūkininkas. Nuo sovietmečio kaimas viešojoje erdvėje ėjo su minuso ženklu. Ir nūnai girdimas tik kaip „europinių“ lėšų įsisavintojas. Valstybės tarnautojai, paskirti į patarėjų tarybas, nesuformuos kitos nuomonės apie kaimą, nepasiūlys išeičių žemdirbiams. Jiems rūpi žadamas ministerijos perkėlimas į laikinąją sostinę, o visa kita – dzin.
Justinas Adomaitis