Liepos 23 – 28 dienomis Kašonių bendruomenės vaikai dalyvavo vaikų dienos stovykloje, kuri buvo surengta Kašonių bibliotekoje pagal rajono projektą „Stipri šeima“.
Šešias dienas nuo 9 iki 13 val. vaikai aktyviai ir turiningai leido laiką: surengtos edukacinės išvykos į Pelekonių ir Jakniškių kaimus, vyko judri veikla gamtoje, susitikimas su alpinistu Vytautu, tvarkėm Pelekonių I ir II piliakalnius, darėme darbelius iš šieno, medžio, popieriaus, organizuota individuali ir komandinė veikla, liaudies šokiai, dainos, skaitymai ir vaišės gamtoje.
Pačią pirmą dieną stovyklautojai susikūrė taisykles, kurių privalėjo laikytis visą stovyklavimo laiką. Ne iš karto tapo lengva dirbti komandoje, žaisti žaidimus be vadovių pagalbos. Tačiau greitai viso to buvo išmokta. Štai antrą dieną vyko edukacinė kelionė į Jakniškių kaimą. Įveikę keturis kilometrus, Egidijaus Kandroto sodyboje stovyklos nariai iš šieno ant medžio karkaso gamino gyvūnėlius: šernus, stirnas, avis, vilkus ir t.t., žaidė, vaišinosi kareiviška koše. Trečią dieną gamintos dekoratyvinės žuvys: ant medinio kontūro vaikai guašu nudažė žuvytes, po to žaidė edukacinius ir sportinius žaidimus, piešė, skaitė. Komandinė veikla jau ėjosi puikiai.
Ketvirtą dieną, be žaidimų ir kitos komandinės veiklos, vyko susitikimas su kraštiečiu žurnalistu ir alpinistu Vytautu Nosevičiumi. Vytautas atėjo su alpinisto kuprine ir visa reikalinga įranga, pademonstravo sportinius sugebėjimus, kurių dažnai prireikia kalnuose. Visus sudomino jo pasakojimas, alpinistų apranga ir įrankiai, kuriuos stovyklautojai čia pat išbandė.
Penktos dienos rytą išsiruošėme penkių kilometrų žygin į Pelekonių kaimą. Čia tvarkėme I ir II Pelekonių piliakalnius. Jiezno seniūnas atsiuntė darbininkus, kurie piliakalnius nušienavo, o mes sugrėbėme žolę. Nuoširdžiai padirbėję nuvykome į Onos Jieznienės sodybą, kur šeimininkė jau laukė su sviestui mušti paruošta sviestamuše. Ji ne tik parodė, kaip sumušamas sviestas, bet ir leido šį darbą išbandyti patiems. Išplautą ir truputį pasūdytą sviestą tepėme ant su lupena iššutintų bulvių ir, užsigerdami ,,maslionkomis“, skaniai 
suvalgėme. Onutės kieme kartu su pelekoniškėmis Onute ir Genute šokome liaudies šokius. Onutė pamokė keleto tik šiam kraštui būdingų žaidimų ir dainų. Na, o po šokių ir dainų šeimininkė iš duonkepio traukė geltoną, spirgais kvepiantį kugelį, kurį susėdę pakluonėje smagiai sukirtome.
Šeštadienį stovyklaujantys vaikai tėvelius ir Kašonių bendruomenę pakvietė į stovyklos uždarymą. Uždarymo metu vaikai parodė savo darbelius, kartu su tėveliais pašoko išmoktus liaudies šokius, žaidė smiginį ir kvadratą, pasitiesę staltiesę ant žolės, vaišinosi.
Vaikai susidraugavo, išmoko žaisti naujus ir jau kažkada žaistus sportinius ir edukacinius žaidimus, bendrauti, įvairių darbelių, šokių ir dainų. Tad šešių dienų vaikų užimtumo stovykla visiems taip patiko, kad vaikai ir tėveliai priprašė vadovių Romutės ir Danutės ją pratęsti. Pasitarus nuspręsta rugpjūčio 6 – 10 dienomis veiklą tęsti.
Vaikų stovyklos turi labai daug pliusų: visų pirma, vaikas prižiūrimas suaugusiųjų ir nesibasto vienas. Juk neturintys ką veikti vaikai bando patys rasti kuo užsiimti, ir kartais tos veiklos būna nelabai saugios. Leidžiantys vaiką į stovyklą užtikrina ne tik jo užimtumą, bet ir saugumą. Antra, stovykla yra gera vieta vaikams susipažinti ir susirasti naujų draugų. Šiais laikais dauguma vaikų laiką leidžia prie kompiuterio, telefono, mažai bendrauja tarpusavyje. Stovyklos yra ypač aktualios kukliems, nedrąsiems vaikams, nes geri vadovai padės išmokti susipažinti su naujais draugais, jį padrąsins, palaikys. Ir trečia – tai puikus būdas leisti vaikui pailsėti nuo įprasto gyvenimo ritmo, atsipalaiduoti, išmokti daug ko nauja.
Danutė Bajorienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“