Dvasinė atgaiva ir viltis ateičiai…

Pikelionių kaimo kraštiečių šventė prasidėjo Stakliškių Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje, kuri kelis šimtmečius buvo daugelio pikelioniškių maldos ir švenčiausių sakramentų priėmimo vieta. Už Anapilin išėjusias pikelioniškių gimines ir šeimas šv. Mišias aukojo parapijos klebonas Gediminas Mieldažis.

Vėliau susitikimas persikėlė į kaimą, prie ulyčios, kur klebonas Gediminas Mieldažis pašventino koplystulpį, simbolizuojantį protėvių tradicijas ir kaimo žmonių nueitą istorinį kelią. Koplytstulpį, kaip ir prieš kelerius metus pastatytą kryžių, kaimui padovanojo liaudies meistras, žemietis Jonas Klizas, ankstesniais laikais dirbęs įvairių žemės ūkio grandžių vadovu. Prie šventės organizavimo nemažai prisidėjo Stasys Pakrosnis, Martynas Butkevičius ir Renatas Milkevičius, susitikimui vietą suteikė kaimo turizmo sodybos „Verknės krantas“ savininkas Arūnas Valonis.

Padriežiškės – Pikelionių kelio pradžia
Vėliau artimieji nuvyko į Padriežiškų kapines, kur uždegtų žvakučių plazdėjimu ir malda pagerbė kapinėse palaidotų artimųjų atminimą. Pasižvalgęs kapinaitėse labai greitai pajunti, kad jau ir kapų kauburėliai su antkapiais nusako kelių šimtų metų istoriją. Mickai, Butkevičiai, Klizai, Šeškai, Mikailos, Ardaravičiai, Dambrauskai, Barščiavičiai, Pakrosniai, Grybauskai, Pikelionių kaime gyvenę dar iki XIX amžiaus pabaigos. Kapinėse daugiau kaip 60 pikelioniškių giminių kapų. 1385 m. kryžiuočių žvalgų atrastas kaimas įvardijamas kaip didikų Mingailos ir Remeikio žemė. Tai – maistu, drabužiais, apranga turtingas Paverknės kraštas, XVI amžiuje šis kaimas buvo vadinamas kaip žemė tarp Punios ir Stakliškių kalvių. Dėl nuolatinių kryžiuočių, švedų ir maskvėnų antpuolių Pikelionių kaimo žmonės dažnai persikeldavo į priešams sunkiau pasiekiamas Padriežiškes. Pats laikas suliejo šiuos kaimus giminėmis ir istorija į vienumą, tad ateityje galbūt galėtų vykti bendra abiejų kaimų žmonių ir kraštiečių sueiga.
Pikelionių, kaip Kašonių ir Jachniškių kaimų, vardo krikštatėviai buvo kunigaikščiai Oginskiai. 1682 m. LDK lauko etmonas, Polocko vaivada ir Stakliškių seniūnas Jonas Jacekas Oginskis prie seniūnijos tarp kitų žemių prijungia ir Pikelionis. Tą istorinį laikotarpį atspindi 1971 m. Pikelionyse rastas 47 XVI – XVII amžiaus monetų rinkinys, šiuo metu esantis Lietuvos Nacionalinio muziejaus fonduose. Taigi Pikelionims – jau 336 metai. Per tuos kelis šimtmečius čia viena kitą keitė gal 14 – 15 kartų. Dauguma kaimo žmonių ir kraštiečių nešioja pavardes, kurios simbolizuoja net 6 giminių palikuonių pavardes. Be anksčiau išvardintųjų, tai ir vėliau kaime apsigyvenę Žigai, Ališauskai, Vaicelevičiai, Gurskai, Adomaičiai, Proškai, Žilinskai, Nekraševičiai, Gudelevičiai, Menkauskai, Rutkauskai, Gudelevičiai, Acai, Pugačiauskai, Kvedaravičiai, Danilevičiai, iki XX a vidurio gyvenę Buinickai.

Susėdus už giminių ir kaimynų stalo
Gausus giminių ir kaimynų stalas net netilpo vienoje vietoje. Susėdus už stalų, dar kartą atsistojome ir pagerbėme šviesios atminties kaimo žmonių – malūnininko Petro Žmuidzinavičiaus ir jo žmonos Magdalenos – atminimą. Prieš 70 metų mus palikęs malūnininkas, pajungęs Verknės energiją, sumaldavo kasdien ne tik 800 kg grūdų, bet ir kurį laiką tiekė Pikelionių žmonėms elektrą. O žemė, esanti dabartinės kaimo turizmo sodybos dalis, irgi priklausė Žmuidzinavičiams. Manau, kad tikrai teisi buvusi Jiezno bibliotekininkė Adelė Mickutė – Pranskevičienė, jog labai reikėtų bendromis Pikelionių bendruomenės ir turizmo sodybos savininko pastangomis sutvarkyti apleistą Pikelionių geradėjo kapą…

J. Mickus prisimena tėvų pasakojimus
Kiekviename kaime surasi šviesuolį, kuris tarsi yra to kampelio istorijos saugotojas. Dar tebeguvus aštuoniasdešimtmetis Jonas Mickus priminė mums visiems jau gerai žinomą, bet jam pačiam labai jautrų ir skausmingą istorijos faktą. Lietuvos istorijos institute yra saugojamas rankraštis apie kaizerinių okupantų piktadarybes 1915 m. Jame rašoma, kad „1915 m. rudenį Pikelionių kaime kilo valstiečių ginčas su vokiečių kareiviais, vykdžiusiais rekviziciją. Valstiečiai pasipriešino okupantų norams juos apiplėšti, tuomet kareivių būrys apsupo Ardaravičiaus (Adomo – V.K.) trobesius ir pradėjo šaudyti į pirkią. Nušovė Ardaravičių, o pirkią padegė. Ardaravičiaus žmona ir jo dukra, nepaisydamos šaudymo, šoko pro langą ir pabėgo. Kareiviai jas besivydami atėjo į kaimyninį Pakrovų kaimą ir, radę susirinkusius į laidotuves apie 12 vyrų, sukinkė juos į vežimą, prisikrovė įvairių daiktų, keletas jų patys susėdo ir liepė vežti, mušdami juos ir grąsindami sušaudysią. Tuo pačiu jie nušovė valstiečio Ardaravičiaus kaimyną Jankauską, sudegino jų turimas trobas“ (Lietuvos Istorijos Institutas, rankraštis 37, p.2). Gerbiamas pikelioniškis atsiminė ir partizanų ryšininkus, rėmusius krašto partizanus Butkevičius, Adomaičius, Šeškų Praną.
Susirinkusiems buvo pateikta daug istorinių faktų apie Pikelionių karčiamą, kaimo blaivininkus ir XIX a. pikelioniškių trobas, kurios, anot V.Sirokomlės – Kondratavičiaus iš kitų išsiskyrė „šiaudinių stogų dengimo būdu. Kiekviename stogo užlenkime, o kartais ir visame jo paviršiuje, šiaudų kūliai suklostyti tam tikru dantytu būdu“.

Garbūs Pikelionių žmonės
Jų – labai daug. Tai – tarpukario šauliai, jaunalietuviai, kaimo mokytojai, Ardaravičių ir Mikailų, ir kitos šeimynos, išauginusios Lietuvai nusipelniusių žmonių. Tai – žymus Lietuvos geologas, mokslininkas Vincas Mikaila (1926 – 2016 m.), jo tėvas – tarpukario Stakliškių savivaldybininkas Vincas Mikaila. Pasitarę su Ardaravičiais nusprendėme paminėti Lietuvos mokytojos Onos Ardaravičiūtės – Gustienės, žinomos JAV lietuvių bendruomenės aktyvistės (1909 – 2004 m.), 110 -ąsias gimimo metines ir kartu su kaimo bendruomene įamžinti jos atminimą.
Beje, pagarbos vertas ir kiekvienas Pikelionyse gimęs ir užaugęs žmogus, iš įvairių vietų atvykęs į šį susitikimą. Vaikystės bei jaunystės prisiminimai, linksmas klegesys, šokio ritmas, lietuviškos dainos liejosi visą pavakarę. Praplaukdami pro Pikelionis gražiomis sutartinėmis pikelioniškiams saliutavo baidarių komandos. Pamažėle besiskirstydami kaimo žmonės žadėjo dar ne kartą susitikti. Tikiu, kad taip ir bus, nes Pikelionių žmonės darbštūs, kūrybingi, besilaikantys duoto žodžio ir atsakingi…
Vytautas Kuzmickas, istorikas