Pirmieji apie pavasario pradžią paskelbia paukščiai giesmininkai. Sugrįžusiųjų laukia nauji nameliai – inkilai, kuriuos gamina vaikai, seneliai, tėveliai, miškininkai. Kiekvienais metais Birštono gimnazijos moksleiviai kartu su mokytoju Algiu Guobiu, Nemuno kilpų regioninio parko direkcija ir Birštono girininkija organizuoja inkilų kėlimo akciją.
Inkilais papuošti visi Birštono savivaldybės miškai ir parkai. Kartais atrodo, ar dar atsiras vietos naujiems inkilams. Bet, bėgant metams, mediniai inkilai sunyksta ir vietoje jų iškeliami nauji. Birštono gimnazijos moksleiviai kasmet pagamindavo beveik po šimtą inkilų, o šiais metais buvo keliami inkilai, pagaminti Prienų urėdijoje. Jie pagaminti iš beržo, išgręžus medžio vidų, padarius landą ir uždėjus stogelį. Toks inkilas turėtų suvilioti paukščius savo natūralumu. Keliant inkilus buvo apžiūrėti ir pernai iškelti inkilai, moksleiviai galėjo įsitikinti, kad jų gamintuose inkiluose apsigyvena sugrįžę giesmininkai.
Labiausiai reikia galvoti apie čiurlių išsaugojimą, nes, vykstant namų renovacijai, didelė dalis šių paukščių netenka savo gyvenamos vietos. Čiurlys mėgsta įsikurti pastatų plyšiuose žmogaus kaimynystėje, todėl neretai lizdai užmūrijami, net ir su išsiritusiais paukščiukais. Nesuradę savo vietos, kartais čiurliai įsikuria buvusiuose varnėnų nameliuose, kai jų jaunikliai būna palikę inkilus.
Čiurliai – ypatingi paukščiai. Jie minta smulkučiais vabzdžiais, kuriuos gaudo ore labai greitai skraidydami. Didžiąją laiko dalį praleidžia skraidydami, per parą čiurlys tupi tik apie 2 valandas. Tai vienintelis Lietuvoje paukštis, kuris visiškai negali pakilti nei nuo žemės, nei nuo vandens – jo kojos nepritaikytos pakankamai stipriam atsispyrimui, kurio reikia, norint pakilti. Tik pasilypėjęs ant medžio, nuo stogo ar iš lizdo čiurlys pradeda skristi.
Gyvena čiurliai didelių miestų senuose kvartaluose, miesteliuose, miškuose, kur yra senų drevėtų pušų. Peri birželio pradžioje, deda 2 – 3 baltus kiaušinius, todėl dar ne vėlu iškelti jiems inkilus.
Inkilai čiurliui daromi iš spygliuočių arba iš drebulės medienos, padengiant inkilo išorę drėgmei atspariomis medžiagomis. Kadangi šie paukščiai mėgsta gyventi kolonijomis, todėl inkilai daromi ne vienai perimai porai. Juos galima kelti daugiabučiuose, tvirtinant prie balkonų, esant galimybei, prie pastato ar pastatų. Keliant tokius inkilus, aukštis nėra ribojamas, pageidautina kuo aukščiau. Inkilo stogelis apkaltas cinkuota skarda dėl ilgaamžiškumo. Inkilo dugne reikia padaryti skylutes, tai drenažas pasišalinti drėgmei. Inkilą pageidautina kelti į rytų, pietų, pietryčių, pietvakarių pusę, kad paukščiams ir jų auginamiems jaunikliams patektų kuo daugiau šilumos.
Gelbėkime šiuos paukščius, iškeldami jiems naujus namus, taip prisidėdami prie miesto gyvybiškumo.
Ramutė Milušauskienė
NKRP direkcijos vyr. specialistė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“