Gilūs ir neišsiamiami pasakiško savo grožiu ir paslaptingo savo savitumu Birštono istorijos klodai. Dar labiau jie atsiskleidžia, kai tarp nuolatos reguliariai kartojamų proginių įžvalgų surandi naujas, iki šiol negirdėtas temas, kai sužinai iki šiol negirdėtus vardus ir neatskleistas paslaptis.
Karo sanatorijos poilsiautojai prie Senųjų šaltinių.
Iki šiol mokslinių tyrinėjimų įžvalgose beveik nenagrinėta Lietuvos kariuomenės įtaka tarpukario Birštonui. Ir tai susiję ne tik su 4 -ojo, 5 -ojo, 7 -ojo ir 9 -ojo pėstininkų pulkų pučiamųjų orkestrais, apie kurių nuostabų, melodingą kasdieninį grojimą pavakarėmis tarpukario Birštono parke bei antradienio ir ketvirtadienio vakarais Birštono kurhauze krašto spaudoje esame jau ne kartą rašę.
Karo sanatorijų steigimo aplinkybės
„Rūtos“ viešbutis (kairėje).
Tarpukario Lietuva turėjo 35 – 40 tūkstančių vyrų šalies ginkluotose pajėgose. Jų kūno sveikata, psichinė parengtis turėjo būti aukštame koviniame lygyje. Būtent tai nulėmė, kad Birštone nuo 1921 iki 1939 metų veikė karo sanatorija. Joje ilsėjosi, savo sveikatą stiprino per 1500 Lietuvos generaliteto grandų – Lietuvos karininkų, puskarininkų, eilinių ir gailestingųjų seserų… Jie pora savaičių ar daugiau pailsėję grįžo vadovauti karinėms tarnyboms, būriams, pulkams ir divizijoms. Kai kurie iš jų toliau sėmėsi žinių Vokietijos ir Čekoslovakijos karo akademijose, kai kurių vardai, kaip sanatorijoje besigydžiusio Sergiejaus Staniškio – Lito, vėliau tapo Lietuvos partizanų kovos garbės kodu. O tarp kariškių ir poilsiautojų, moksleivių, miestelėnų užsimezgę pokalbiai, kai kada ir ilgesnis bendravimas, buvo didžioji patriotizmo mokykla Birštonui.
1921 m. Lietuva po kovų su Latvija atgavo Palangos kurortą 1921 m. gegužės mėn. Lietuvos kariuomenės vadovybė priėme sprendimą karininkų, karo valdininkų, karių, gailestingųjų seserų gydymui ir reabilitacijai įsteigti karo sanatorijas Palangoje ir Birštone. Tuo metu jau veikė Raudonojo Kryžiaus sanatorija Kaune, Panemunėje. Vėliau karo sanatorijos buvo įsteigtos Alytuje, Klaipėdoje ir kai kuriose kitose pėstininkų pulkų susitelkimo vietose.
Besigydantieji kariai ir gailestingosios seserys karo sanatorijoje Kampiškėse.
Steigiant karo sanatoriją Birštone, susidurta su didelėmis kliūtimis, VRM Sveikatos departamentas, pradėjęs Birštono kurorto atstatymo darbą, griežtai pasipriešino Karo sanatorijos rengimui („Medicina“, 1923, nr.2, p.103). Tai jis grindė tuo, kad kariškiai ginkluoti, atsipalaidavę gali sukelti konfliktų. Taip pat ir tuo, kad kariškiai prašys nuolaidų vonioms, mokėjimams už paslaugas ir kurortas neteks pajamų. Dar 1922 m. balandžio mėn. sanatorijos reikalams buvo sekvestruoti butai (patalpos dantų gydytojo Igno Šablausko vasarnamiuose kairėje Nemuno pusėje, Kampiškėse – V.K.). Gydytojų specialistų komisija, apžiūrėjusi vietą, nurodė tinkamiausią vietą Kampiškėse sanatorijai rengti. Nepaisant Vidaus reikalų ministerijos priešinimosi, didelėmis „Raudonojo kryžiaus“ pirmininko Roko Šliupo ir didelio Birštono patrioto Vlado Ingelevičiaus, Kariuomenės karo sanitarijos skyriaus viršininko Nagevičiaus padėjėjo pastangomis 1922 m. sanatorija pradėjo veikti (LCVA, f.4, ap.1, b.151, p.155-203).
Kariškiai negalėjo sanatoriniu laikotarpiu laikyti ginklų, nuolaidas gydymui kariškiams pradėjo taikyti pati Krašto apsaugos ministerija (Ten pat, p.204-209).
Ignas Šablauskas.
1922 metais Birštone gydėsi sergantys plaučių ligomis 25 kariškiai, kaulų ir kitų organų TBC-17, reumatiniais susirgimais – 29, virškinimo susirgimais – 3, nervinio pobūdžio susirgimais – 13 kariškių. Ambulatoriškai gydėsi 16 kariškių šeimos narių.
Karo sanatorijos gydymo 1922 – 1928 m. tvarka
Pažvelkime į šią publikaciją, iliustruojančią pirmąją kolekcininko Almanto Miliausko nuotrauką. Ji atspindi tuometę, vos ne dešimtmetį nusistovėjusią gydymo tvarką „Karių šeimynos, kurios buvo gydomos ambulatoriniai, taipogi gailestingosios seserys, gyveno privačiuose butuose. Tik gydymą ir maistą gaudavo sanatorijoje. Stacionariniai ligoniai, išskiriant keturis, kurie taipogi gyveno privačiuose butuose, buvo talpinami sanatorijos butuose, kuriam tikslui buvo sekvestruotas piliečio Šablausko vasarnamis (Apie šią įdomią, savitą asmenybę, dantų gydytoją Igną Šablauską skaitytojas ras mano parašytą 8 straipsnių ciklą internetinėje erdvėje – V.K) ir 3 kambariuose „Rūtos“ viešbutyje.
Pil. Šablausko vasarnamis su kitais trobesiais randasi ant kairiojo Nemuno kranto, netoli upės, sausoje vietoje (smiltynas) prie pat pušyno. Tuose namuose buvo priruošta ligoniams 30 lovų ir talpinama visi džiovininkai, bronchitikai, anemikai ir dalinai kitokie. Džiovininkai užkrečiamoje stadijoje buvo atskirti nuo kitų ligonių ir stropiai buvo žiūrima jų izoliacijos, kas galima buvo įvykdyti, nes pil. Šablausko vasarnamis turi keletą išėjimų ir ypatingų kambarių suvienijimų, nors del to kai kuriuose kambariuose prisieidavo kartais suspausti ligonius, bet tas į jų sveikatą negalėjo atsiliepti,
Steponas Darius su žmona Jaunute.
nes per dieną ir naktį buvo galima laikyti atvirus langus. Pil. Šablausko triobesiuose tilpo dar ligonių ir personalo virtuvės, o ant kiemo Gesseno palatkoj buvo įtaisyta valgykla. Čia pat atskirame namelyje gyveno ir Sanatorijos viršininkas – gydytojas. Žodžiu, visas sanatorijos Centras buvo kairėje Nemuno pusėje, o dešinėje Nemuno pusėje „Rūtos“ viešbutyje gyveno vien karininkai ir karo valdininkai, sergantieji reumatizmu ir gastritais, nes jiems čia patogiau buvo lankyti vonias ir gerti „Viktorijos“ (Iki „Vytauto“ dar buvo to paties J.Tumo – Vaižganto 1922 m. pakrikštytos „Vytauto ašarėlės“ – V.K.).
„Rūtos“ viešbutyje buvo sanatorijos raštinė ir komanda („Medicina“, 1923, nr.2, p.105-106 – kalba netaisyta). Gydymas vyko 4 menesius (birželio – rugsėjo mėn. Pateikiami dešimtys faktų, kai ligonių būklė del Birštono mineralinių vandenų ir pušynų įtakos pastebimai pagerėdavo. „Kai kuriems ligoniams buvo leidžiama maudytis Nemune, kuriam tikslui parengta tinkamiausia vieta, nuošaly, su daugeliu smilčių ant kranto, kur buvo galima naudotis taipogi saulės šviesa.
Gražūs renginiai, Nemunas su aukštais krantais, miškas, tylus, jaukus gyvenimas, atsitolinimas nuo kasdieninių rūpesnių – pakeldavo visų ligonių upą ir duodavo vilties ateičiai“ (Ten pat, p.112).
Karo sanatorija paciento akimis
„Rytą keliamės pagal skambutį 5.30 val. Kas su puodukais ar buteliukais arba šiaudeliais skuba prie šaltinių mineralinio vandens gerti ir į tynes. Po tynių pailsėjus einame pusryčiauti, 13 val. – pietūs,17 val. – priešvakaris, 20 val. – vakarienė. Po vakarienės vieni skaito, kiti eina pasivaikščioti. 22 val. visi eina gulti ir tuo dienos programa baigta. Mėgėjams yra proga ir
Šablausko vasarnamis – karo sanatorija.
pasilinksminti. Sekmadieniais ir ketvirtadieniais, čia kurorto salėje rengiami šokiai, kartais koncertai ir t.t. Žmonės čia pagyvenę pasijunta staiga gyvesni, energingesni. Teigiamai, matyt veikia tynės ir mineraliniai šaltiniai. Rugpjūčio 8 dieną (1930 m. – V.K.) visi karo sanatorijos karininkai su sanatorijos viršininku gydytoju Kizlausku priešakyje palydėjo iki autobuso pataisiusį sveikatą ir grįžtantį į savo pulką pulkininką leitenantą Reklaitį (Mikas Reklaitis (1896 – 1976) – LDK Didžiojo kunigaikščio Gedimino Pirmojo pėstininkų pulko vadas – V.K.), o kitą dieną taip pat iškilmingai išleido atsargos generolą Bulotą (Jonas Bulota (1855 – 1942) – knygnešys, vienas pirmųjų savanorių, tautininkų partijos įkūrėjas, VDU docentas – V.K.). Jam išvykstant iš sanatorijos, sanatorijos šeimininkė su gydytoju majoru Kizlausku įteikė gėlių bukietą su žaliomis rūtomis, čia pat iš sanatorijos darželio priskintomis. Generolas Bulota buvo labai dėkingas. Visi karininkai generolą palydėjo iki pat autobuso. Generolas Bulota, atsisveikindamas, palinkėjo kiekvienam prisisemti daug sveikatos. Taip pat iš eilės palydėsime prie valstybės darbo ir kitus čia ilsinčius.“
Telefonograma
(„Karys“, 1930, nr.34. p.667).
Steponas Darius karo sanatorijoje
1924 m. kovo 15 dieną Vladas Ingelevičius nusiuntė telefonogramą Karo aviacijos viršininkui leitenantui J.Kraucevičiui. „Leitenantui Dariui Krašto apsaugos ministerija asignavo pusantro mėnesio dydžio pašalpą. Sanitarijos – sveikatos tikrinimo komisijos sprendimu, ištrauka apie pateikimą leitenantui Dariui 6 savaičių Birštono kurortan pasigydyti. Krašto apsaugos ministro padėjėjas prie rašto 2510. Pulkininkas gusaras Ingelevičius“ (LCVA, f.4.ap.1, b.151.l.262). Komisija diagnozavo karo lakūnui pleuritą su fibrozinėmis apnašomis (Ten pat, p.339). Į kurortą Steponas Darius atvyko ne iš karto, o tik liepos antroje pusėje. Mat, 1924 m. birželyje Kaune įvyko Stepono Dariaus vestuvės su Jaunute Škėmaite. Medaus mėnesiai ir sanatorija dar labiau užgrūdino lakūną, jau brandinusį mintis apie būsimąjį skrydį. Mums visiems malonu, kad tragiškai žuvusio tautos didvyrio pėdos įspaustos ir Birštone, kurio grožio platumas ir žaviasias spalvų kilpas jau tais laikais pratybų metu iš paukščio skrydžio neabejotinai matė būsimasis Atlanto nugalėtojas.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“