Pilni namai žmonių ir jų gerumo

Kiek daug dar yra žmonių, išsaugojusių savo tėvų bei protėvių dvasią, jų namus, papročius bei tradicijas, meilę ir pagarbą darbui, žmogui, tikėjimą vienas kitu bei malda ir turinčių begalinę ištvermę, kai užklumpa netektys, kai sudega namai ar kitos bėdos užklumpa nelauktai…

Kad Juozo Adomaičio, Onos Raižienės ir Genės Bendaravičienės namai bus pilni gerumo, žinojome jau vykdami į Medžionis. Nes tai, kas tikra, ką žmogus nešasi su savimi per gyvenimą, yra jaučiama, matoma, girdima. Važiuojant pro Alšininkus, tarsi kryptį rodo du gerbiamo Juozo sumeistravoti kryžiai, kaip vietiniai sako, vienas ties Rameliu, kitas – ties Ališausku, o trečiojo – Medžionių – nereikia privažiuoti, kad užsuktum į didelį atšlaimą, kuriame stovi dviejų galų Adomaičių pirkia – turtingi namai…
Pasitinka Juozas, šypteli santūriai, pakviečia iš kito pirkios galo ateiti dukrą Dalytę, kuri gyvena tėvelių namuose. Už stalo, kurį puošia Juozinių ir kovo 11 -ąją gimusios Dalios gimtadienio proga padovanoti žiedai, ir susėdame pasikalbėti. Maga pirma apžiūrėti šeimininko, gero medžio darbų meistro, kaip vėliau prasitars, savamokslio, darbus. Kiek daug kruopštumo, kantrybės, šilumos sklinda iš įvairių dydžių kryželių, langinių, kanikėlių, dar abrūsnikais vadinamų, spintelių, skrynučių, kurios talpina šeimos fotografijas, šventųjų paveikslų rėmelių – ir viskas be staklių, viskas Juozo iš širdies rankomis pagaminta. O kur dar daugiau nei 100 kryžių, kuriuos jis padaręs. Kelis jau pravažiavom, kitus galima rasti Užuguosčio, Vilūnų bažnyčių šventoriuose ir toliau, visoje Lietuvoje.
„Tėvas buvo meistras. Mačiau, kaip statė šitą pirkią, daržinę, taip ir aš išmokau. Vieną namą pastačiau, kiek tvartų, daržinių – nesuskaičiuosiu, Pieštuvėnuose – daugiabutį, valgyklą, – pasakoja šeimininkas, lyg ir tų rankų niekad neskaudėję būtų. – Tėvelio statyta šita pirkutė. Labai nenoriu jos apleist“. Nežinant Juozui Adomaičiui duotum kokius 70 metų. O jam jau 95 –eri. Užklaustas, kaip mūsų kartai sulaukti taip gražiai jo amžiaus, šeimininkas duoda patarimą: „Negert arielkos. Valgyt daug mėsos pusryčiams ir pietums, vakarienei nebūtinai. Daug dirbt“. Na, štai, rodos, kaip paprasta… Juozo pirkutė per Velykas, per kitas metų ar šeimos šventes būna pilna žmonių klegesio. „Labai graži bobutė buvo mano Mariutė,“ – žvilgtelėjęs į nuotrauką ant sienos, sako apie žmoną Mariją, kuri žvelgia į visus geromis savo akimis jau iš Aukštybių. „Ji – tai kaimynka Tarasevičiūtė. Dar vaikai augom, rozu lakstėm, o užaugę ir susilakstėm. Mes susituokėme 1943 metų kovo 7 dieną Stakliškių valsčiuje. Velykos tais metais buvo balandžio 25 -tą dieną“, – ne, ne iš rašto, iš atminties kalba Juozas, o užklausus, kodėl vestuvės vyko Gavėnioj, jis primena, koks gi laikmetis tuomet buvęs.
„O vakarėliai kokie buvo, kaip duodavom garo, – mena Juozas linksmą laiką. – Šokom polką, valsą, mazūrką, fokstrotą. Tai, dabar kaip šoka, taip jie nemoka. Reikėjo vakarėlyj skubytis išsivesti Mariutę, geros šokėjos visi norėjo, negalėjai ilgai ruoštis. Buvo labai daug bernų, dainuodami ateidavo iš Vaitkūnų, Ringailių ir kitų kaimų – skambėjo laukai nuo jų, o dabar negirdėt nei girto dainuojant“…
Šioje Juozo tėvų pirkutėje jam su Mariute gimė ir užaugo septyni vaikai: Ona, Romas, Petras, Anelė, Jonas, Dalytė, Algis. Jie tėveliams padovanojo 11 anūkų ir 15 proanūkių. Visi vaikai iš fotografijų, gražiai vienas prie kito prisiglaudę žvelgia iš tėvelio meistro medinio darbo. O tų nuotraukų – galybę dar talpina skrynutės. Mat du vaikai pasirinko fotografų kelią. Dukra Roma Baranauskienė – ilgametė Prienų fotografė, dirbusi „Buitinyje“, o sūnus Algis – diplomuotas fotografas, gyvena Alytuje. „Kas tik galės ir per Velykas – visi namo“, – sako Dalia apie savus ir kitų namų žmones, į kuriuos dar vyksim, nes aplankytos sesės Ona ir Genė – Marijos ir Juozo vaikų pusseserės.
„Dieve, Vincelio nėra, toks geras žmogus buvo“,“ – Juozas sako apie Genės vyrą. „Kiek žmonių jau nėra, aš esu vyriausias Medžionyse, – ir mini kitus, versdamas nuotraukas, tarsi gyvenimo knygos puslapius.
„Mus visus tėvai mokė melstis, nuo pat mažens pėsti ėjom į Užuguosčio bažnyčią per pievas, per laukus ar sniegą. Pilni laukai žmonių buvo – ne taip, kaip dabar – kelios mašinos prie bažnyčios. Ir namai tušti, ir žemės tuščios“, – pritaria tėveliui dukra ir pasakoja, kaip dirbti reikėjo. – Pareiga – kitaip būt negali. Pasakyta tėvų, ir šventa. Ir eini dirbt“.
„Dirbt dirbt reikėjo, kad vaikai pavalgę būtų, – ir Juozas sugrįžta laiku atgal. – Žmona mezgė, audė viską: ir skareles, ir milalius, kostiumus siuvo – ir vaikus aprengė ausdama. Vargingai, bet išgyvenom. Ėjau darban kolūkin, bet dar papildomai kiek pribudavojau (pastačiau – aut. past.) po žmones eidamas. Penkiolika karvių ganėm, kitas ūkis dar namie apeit reikėjo, kad tik duonos vaikai turėtų. Neišlepinti užaugo. Dėkavoja dabar visi“. „Galbūt dėl to ir labai draugiški mes visi“, – antrina tėčiui Dalia, rodydama nuotrauką, kurioje – tėvelių Auksinės vestuvės prie Užuguosčio bažnyčios, ir kitas, kuriose užfiksuoti ir darbai, ir arklys, kurį visą gyvenimą laikė Juozas, ir lauko pievoje tarp gėlių abu su savo Mariute ilsisi ir linksmos, ir liūdnos Adomaičių giminės akimirkos. Bet. Iš jų žvelgia tiek daug gerų, draugiškų akių, kad tiki, jog tikrai skambės giminių dainos šioje pirkutėje, kurią saugo ir brangina kiekvienas, ir per šimtąjį gerbiamo Juozo jubiliejų, ne tik per šias Velykas.
Toliau kelionė tęsiasi pro Medžionių kryžių sukant į dešinę, kur gyvena Ona Raižienė su sūnumi Dainium. Paleisti šunys nors ir draugiškai, bet rimtai loja, saugodami sesių Onos ir Genės tėvų pirkutę bei naujai atstatytą Onos ir Juozo Raižių namą. Kadaise, sugrįžę čia gyventi iš Kvedariškių, kai vyro tėvelių namus nukėlė melioracija, gyveno toje pirkutėje, kol šeimininkas statė namą greta. Tik jame gyveno trumpai. Pašaukė Dangus prieš aštuoniolika metų. Prieš dvylika metų, kaip vėliau pasakos našlė Ona, tokiu pat metų laiku, kaip šiandien, prieš Verbą, ir net oru tokiu pačiu, vyro statytą namą sunaikino ugnis. Ji su sūnumi liko kaip stovi. Basa, tapkes kažkas atnešė… Šiandien namas vėl naujas. Kadangi Dainius išvykęs, o šuniukas vienas tarsi kviečia bėgti paskui save, supranti, kad šeimininkė už kelių šimtų metrų, per kalnelį nuėjusi pas sesę Genę Bendaravičienę.
Svetingos šeimininkės sesės kviečia prie kaimiškomis vaišėmis nukrauto stalo ir suneša tikrai daugiau nei dešimt nuotraukų albumų. Per tą laiką iš darbo „Doletoje“ sugrįžta Genės ir Vinco Bendaravičių dukra Vilma. Sūnus Vidas, tėčio kopija (tokie panašūs visose fotografijose) – su šeima gyvena netoli, uošvijoj – Plaskūnų kaime, dažnas svečias tėviškėje. Ir pasakoja, pasakoja sesės viena paskui kitą. Jų prisiminimų šviesa tarsi perleista per širdis, kai viskas be galo brangu. Tarsi jų gyvenimai susipynę savo dvasia su tais išmintais takeliais per kalnelį, per pievą, atrodo lyg atiteka iš Alšios ežero su to paties pavadinimo upeliu. Juk ten, Kielionyse, ant Alšios ežero kranto ir gimė septyni „Muzikos“ vaikai: Ona, Genė, Angelė ir brolis Juozas besidžiaugiantys gyvenimu, o Aleksius, Albinas, Petras ilsisi Amžinybėje.
„Aš tik taip ir prisistatau – muzikos Ona, – sako ji ir primena, kad diedukas grojo skripka, todėl ir praminė muziku. O kaip kitaip Raižius atskirsi, todėl ir buvo kriaučiukas, skilandukas, bačkutis, marčiukas… Pasak muzikos Onos, Kielionyse buvo šešiolika sodybų, o jose gyveno penkiolika Onų. „Laimingas tai vardas, todėl ir suteikdavo“, – šypsosi Ona, kuri nesiskundžia gyvenimu, net ir nemoka, rodos. Tai anekdotą papasakoja, tai prisiminimą, kai net nesuprasi – ar taip būta išties, ar tai anekdotas. Šiandien ūkininkaujanti moteris mena ir tą laiką, kai: „išeidavom, būdavo, rugių kirst, šešiasdešimt mendelių sustatom. Pradalgę vyrai nuvaro, atgal grįžta su daina. Oi, imta rugiai. Laukdavai jų ėmimo labiau nei atlaido – šitiek žmonių buvo“, – kartais tiesa, išgirsti ir liūdną mintį, bet Ona ją greitai nuveja šalin ir prisimena kitą savo darbą – šešiolika metų ji dirbo paštininke.
„Noreikiškės, Garborija, Malinava, Riešutinė, kiti kaimai – kiek žmonių buvo, kokie draugiški visi, linksmi, nors visi vargo matę, bet kiek jie skaitė, kiek laiškų rašė, – susimąsto ji ir sako, jog dabar Noreikiškėse likę trys gyventojai. Kalbėdama vis mini ir mini tuos, kurie iškeliavę į Amžinybę, bet likę širdyje visam. Kaip ir tos visų pirkutės ar jų vietą žyminti laukinė obelis… Tarsi lemtis nuo tos dienos, kai liko neišvežti į Sibirą nuo ežero kranto, kai konfiskavo medį namui ir nuvežė jį statyti midaus gamyklai (dabar iš to medžio namukyje – firminė šios gamyklos parduotuvė, kaip sako muzikutės), kai išvežė du tėvelio brolius, kurie ten mirė ir liko amžinai, todėl senoj pirkutėj augę, sesės moka branginti artimus žmones. Dažna viešnia šiuose namuose ir kita sesė Angelė, gyvenimą sukūrusi Kaune, bet į visus atlaidus Užuguostyje ar Jiezne būtinai atvykstanti.
Su liūdesiu akyse moterys prisimena prieš dešimt metų, pačiame žydėjime, beje, ir žydint laukams aplink, mirčiai taip staiga atėmus Vilmos vyrą Augį, keturių vaikučių tėvelį, o prieš trejus metus, dar spėjus atšokti Auksinių vestuvių su žmona Genute, iš artimųjų, daugybės draugų tarpo Dangus pasikvietė ir mylimą tėvelį bei senelį Vincuką. Likimas gal – kad sesės ir susituokė tą pačią dieną, o švogeriai Juozas ir Vincas buvo geri draugai, sako, kai Juozas užtraukdavo: „ariau ariau lygiuosius laukelius, atėjo mergelė, atnešė pusryčius“, Vincas pradėdavo savo mylimą: „O, jūra motule, kokia tu žiauri, kam sujungi širdis, jei vėl jas skiri“…
Taigi ir Bendaravičių namai saugo be galo daug meilės ir rūpesčio vienų kitais. Genės vyras Vincas augo su dviem sesėm Ona ir Adele. 1956 metais į namą įtrenkė žaibas, užmušė sesę Anelę, sunaikino trobesius. Jo vietoje – dabar rūsys. Vilma, įsiterpusi į pokalbį, labai šiltai prisimena tėvelio tėvus – dieduką Vincą, močiutę Adelę ir jos keptų švilpikų skonį. O šių namų marti Genė, ilgametė kolūkio buhalterė, pradėjusi dirbti nuo 16 -kos metų, vėliau baigusi mokslus, dirbo iki „kolūkių pabaigos“, turi be galo daug gražių prisiminimų apie gero kolektyvo laiką, bendras ekskursijas, keliones, jose sudainuotas skambias dainas. Ji primena ir apie vyro Vinco pomėgį, retą tuo metu – žaisti biliardą. O apie jo bei Raižių, Adomaičių giminės žmonių labai geras širdis mena ne tik Medžionys… Kokios didelės paprastų žmonių širdys, ir viskas čia amžina, tarsi amžinų vertybių ratas be pabaigos – karta iš kartos, iš pirkios – į pirkią, iš širdies – į širdį.
Linksmų Šv. Velykų Jums šitoj žemėj, kurią likimas mums padovanojo…
Palma Pugačiauskaitė