Mugės padeda sutrumpinti maisto kelią nuo lauko iki stalo

Tris praėjusio savaitgalio dienas kauniečiai ir miesto svečiai nenutrūkstamu srautu plūdo į Nemuno saloje šalia Kauno „Žalgirio“ arenos vykusią Kazimiero mugę. Pasak renginio „krikštatėvio“ politiko ir ūkininko Kazio Starkevičiaus ir mugės organizatoriaus Vido Juodsnukio (Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininko), tradicija pavasarį pradėti turtinga kaimiečių intervencija į miesto vartotojų erdvę per aštuoniolika metų pasiteisino su kaupu.

Nepaisydami žvarbaus oro, nuošalios vietos, per tris dienas Nemuno salą aplankė keliolika tūkstančių pirkėjų ir smalsių žiūrovų. Žmonių grūstyje tarp ūkininkų, tautodailininkų ir kaimo verslininkų bei amatininkų palapinių skambėjo ne tik lietuvių kalba. Kazimiero mugėje prekystalius be lietuvių ir žemaičių buvo ištaisę devynių šalių atstovai. Ypač turtinga buvo latvių, lenkų, gruzinų verslininkų prekių ir produktų pasiūla. Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas pastebėjo, jog kauniškis Kazimieras daugeliu aspektų aplenkė prieš savaitę vykusį vilniškį Kaziuką. Prie „Žalgirio“ arenos kvepėjo rūkytu skilandžiu ir rugine duona, ant ugnies čirškinamais kepsniais, o pasvalietiškų gėrimų statinaitėmis prasidėdavo ir pasibaigdavo kiekviena prekybininkų palapinių alėja.
Gerulių kaime (Prienų r.) ūkininkaujanti Daiva Buliauskienė mugės lankytojams siūlė paragauti jos pagamintų šviežių ir brandintų sūrių. Prieš du dešimtmečius su vyru Dariumi tapę ūkininkais jiedu ne iš karto ėmėsi pieno perdirbimo verslo. Tik kai žaliavos supirkimo kainos nukrito žemiau savikainos, Buliauskai ėmėsi „trumposios maisto grandinės“. Pieno produktų asortimentas plėtėsi, maisto technologijos magistrantūros studijas Kauno technologijos universitete baigusi D. Buliauskienė kūrė sūrių receptūras, patirties sėmėsi Italijos ir Nyderlandų pieno perdirbimo įmonėse, dalyvavo nacionalinėje programoje „Kaimas į namus“. Didžiausia problema, pasak ūkininkės, yra vartotojo ugdymas. Senosiose Vakarų Europos šalyse yra tradicija pirkti vietinės kilmės maisto produktus, tuo paremiant savo kaimynus ūkininkus. Lietuvoje vis dar ieškoma pigesnių maisto produktų, nors juose gausu sveikatai „nedraugiškų“ ingredientų, pavyzdžiui, palmių aliejaus, kuris sūrio gaminyje pakeičia pieno riebalus. Pastaraisiais metais auga maisto vartotojų sąmoningumas, tą liudija populiarėjančios mugės, ūkininkų turgeliai. Jau ir žemdirbių auditorijose girdima, jog būtina keisti maisto gamybos strategiją. Vartotojai pageidauja ir net brangiau moka už „laimingų vištų“ kiaušinius, auga poreikis ir pieno gamybą perkelti ant tų pačių „bėgių“ – karvės taip pat nori būti laimingos.
Balbieriškietės Danutės Buliauskienės duonos ir pyrago gaminiais prekiavo jos dukra Žermena. Miestiečiams ypač skani buvo juoda ruginė duona su kanapių sėklomis. Patiko ir šimtalapiai.
Kazimiero mugėje eilutė pirkėjų rikiavosi prie Šakių r. ūkininko Valdo Juškos raugintų daržovių prekystalio. Pasak palapinės šeimininko Viliaus, pats populiariausias produktas – rauginti kopūstai. Ūkyje užaugintos daržovės perdirbamos ir tada patiekiamos į rinką. Naujausios rauginimo technologijos jau nereikalauja dairytis į mėnulio fazę, siekiant pagaminti kokybišką raugintą produktą.
Vilkaviškietė Daiva Venckienė pirkėjams siūlė ūkyje iš savo užaugintų augalų (linų, judrių, rapsų, kanapių) šalto spaudimo nerafinuoto aliejaus.
Sveikai konkuravo Kuršių marių ir Išlaužo tvenkinių žvejai. Vieni jau atvyko su rūkytomis žuvimis, kiti rūkyklas buvo įsirengę čia pat šalia „Žalgirio“ arenos. Vėjas blaškė dūmus, mugės lankytojams palikdamas tik skanų rūkytų žuvų aromatą.
Pirkėjų nestokojo Kaišiadorių r. sraigių ūkio „Aspersa“ šeimininkė Daiva Vaičienė. „Pagrindiniai mūsų ūkyje užaugintų ir į gurmaniškus patiekalus perdirbtų sraigių vartotojai – užsieniečiai, bet jau turime ir savų“, – sakė ūkio šeimininkė. Savo fermų gyventojas ji skaičiuoja milijonais, kadangi kiekvieną reikia pačiupinėti. Kol kas nėra technologijos, leidžiančios be žmogaus rankų pagalbos sraiges iš kiautų išimti, o vėliau į išvalytas kriaukles sudėti gaminį. Per sezoną (9 mėn.) šiltnamiuose užauga apie 9 t sraigių, iš jų gaunama apie 2 t mėsos, kuri perdirbama į įvairius patiekalus. Pusė produkcijos eksportuojama į Belgiją, Angliją, Italiją, apie pusę suvalgo šalies vartotojai.
Biržų krašte bičių surinkto medaus į Kazimiero mugę atvežė Daiva ir Algimantas Pridotkai. Bitininkavimas jiems – tik laisvalaikio pomėgis. Praėjusių metų sezonas bičiuliams nebuvo prastas, 18 bičių šeimų prinešė tiek medaus, kad dalį teko parduoti. Visą rudenį ir žiemą Biržų turguje kilogramas medaus kainavo 5 Eur, o Kaune ar Vilniuje – 7 Eur ir daugiau. Pasak A. Pridotko, bitininkavimas išmoko žmogų racionaliai tvarkyti savo laiką, taupyti gamybos kaštus, imtis įvairiašakės veiklos. Pavyzdžiui, dažnas bitininkas pats pasigamina avilius ir kitą bitininkavimo įrangą, pats patiekia medaus produkciją vartotojui. Politikai tik neseniai prakalbo apie trumpąją maisto grandinę („Kaimas į namus“), o bitininkai nuo seno prekiauja medumi tiesiai iš namų.
Kauno rajone bitininkaujantis Andrius Bučius verslo mokyklą išėjo Norvegijos bitynuose. Nors toje šalyje vasara trumpesnė, bet bitynų derliai sėkmingesni. Emigracijos pamokos paskatino A. Bučių imtis „saldžiojo“ verslo gimtinėje. Pastaruoju metu jis prižiūri 100 bičių šeimų. Kazimiero mugėje bičiuliui talkinusi Laura Motūžytė bitininkavimo abėcėlės išmoko senelio bityne Plungės rajone. Jos nuomone, bičių verslas jaunimui nesvetimas, nes jame telpa ir rūpestis sveikata, ir adrenalinas, ir bičių teikiamas atsipalaidavimas.
„Pradėjome nuo talkos bityne, o dabar ūkininkaujame patys, – sakė Išlaužo seniūnijoje su vyru Tomu bitininkaujanti Rūta Šantarienė, – uošvis prižiūri apie du šimtus bičių šeimų, mes – šimtą.“
Kazimiero mugėje bitininkų nebuvo daug: praėjusią žiemą siautėjusios kvėpavimo takų ligos, gripai ištuštino kuklias bitininkų turėtas medaus atsargas. Pasigesta žolininkų su vaistingosiomis arbatomis. Plungiškė Sigutė Stančikienė tvirtino negalinti su savo surinktais žolynais dalyvauti, nes draudžia įstatymai: vyras – Seimo narys.
Nesimatė mugėje ir spalvingų Vilniaus krašto verbų. Matyt, Kaziuko lankytojai prieš savaitę išpirko. Užtat artėjančių Velykų ir Lietuvos valstybės 100 -mečiui skirtų sausų gėlių ir žolynų kompozicijų atvežė kaunietė Vilija Stankevičienė. Moteris pasakojo floristika pradėjusi domėtis prieš dešimtmetį. „Kūryba – tai vaistai nuo depresijos,“ – sakė moteris. Vasaromis ji pakaunės pievose prisirenka žolynų, o samanų ieško miške tik ką sniegui nutirpus, tuomet jų spalva sodri ir neblunka.
Mugėje apsilankę politikai renginio šeimininkų nebuvo, kaip anksčiau, pamaloninti kaimiškomis dovanomis, tačiau turėjo progą pavaikščioti tarp prekiautojų palapinių, pabendrauti su ūkininkais, tautodailininkais ir kaimo amatininkais.

Justinas ADOMAITIS