Penktoji Balbieriškio bažnyčia

Kovo trečiąją Balbieriškyje (Prienų r.) bus pašventinta nauja bažnyčia, pastatyta vietoj miestelio simboliu daugiau nei šimtmetį tarnavusios senosios, iki pamatų sudegusios 2013 m. rugpjūčio aštuntosios naktį. Ji bus penktoji 1502 m. įkurtame miestelyje.
Švęsdami savo valstybės atkūrimo šimtmetį dažnai minime bažnyčią kaip tautos vienybės ir stiprybės šerdį. Pereinamame istorijos kieme buvusi ir esanti Lietuva tik vieną instituciją išlaikė stabilią. Karai, ligos, maras, okupacijos sraunia upe plovė kraštą, tačiau vandenims atslūgus gyvenimą į vėžes grąžindavo bažnyčia. Net laisvamaniai, kitatikiai ir ateistai ją vertino kaip amžino stabilumo reiškinį. Istorija mums liudija, jog bažnyčios tarnai (kunigai) žmones mokė ne tik Dievo žodžio, bet ir darnaus, sveiko gyvenimo, verslumo, o Balbieriškyje gimęs prelatas Mykolas Krupavičius tapo Nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos pirmosios žemės reformos autoriumi.

Pradžių pradžia
Kai Lenkijos – Lietuvos karalius Aleksandras anuomet savo gydytojui (barzdaskučiui, balbieriui) vokiečiui Hanusui Sudormanui padovanojo žemės sklypą Birštono giriose prie Ringio, Peršėkės ir Nemuno upių, tas pirmiausiai įkūrė dvarą, paskui gyvenvietę. Netrukus dvarą įsigijo rusų kilmės kunigaikštis Jaroslavas Holovčinskis, pravoslavas, kuris pastatė maldos namus. Tikėtina, jog tai įvyko apie 1518 metus. Pradžioje tai buvo Merkinės filija, o nuo 1522 m. savarankiška parapija. Senieji raštai liudija, jog klebonus tuomet parinkdavo vietos dvaro savininkas, o bažnyčiai išlaikyti klebonams buvo suteikta privilegija (propinacija) – teisė turėti bravorą, gaminti degtinę, laikyti smuklę ir rinkti muito mokestį už muges prie bažnyčios. Vietovės, iš pradžių vadintos Hanusiške, o vėliau Balbieriškiu, dvaras nuo pat pradžių priklausė skirtingų tautybių ir įvairių tikėjimų kilmingiesiems. Pirmoji medinė bažnyčia, vos netapusi cerkve, po šimto metų sugriuvo. Į naująją, vėl medinę, jau pavadintą kirche, dvaro savininkas 1612 m. pasikvietė protestantus kalvinus. Jų religija leido pamaldas rengti vietos žmonių kalba, steigti mokyklas, pastoriai galėjo turėti šeimas. Naujieji maldos namų šeimininkai tvirtino neradę parapijos dokumentų, Balbieriškyje nebuvus katalikų, tačiau gyventojams reikalaujant Nešeikų kaime pastatydino koplyčią. Grumtynės, teismai tarp katalikų ir kalvinų tęsėsi beveik tris dešimtmečius. Katalikai bažnyčią atgavo tik 1644 m., tačiau ir ją, ir kleboniją, ir daugelį miestelio namų 1655 m. sudegino rusų caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenė. Nusiaubtas miestelis ilgai neatsigavo, porą dešimtmečių bažnyčios išvis nebuvo, žmonės meldėsi 1667 m. ant mūrinių pamatų pastatytoje laikinoje pašiūrėje, vizitacijų aktuose vadinamoje „šopa“.

Miestelį gavo dovanų
Tik 1687 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia, jos koliatoriai (kilmingieji rėmėjai, turėję teisę skirstyti bažnytines pareigybes) padovanojo jai liturginių reikmenų, šventųjų paveikslų, įrengė vargonus. Po Kalenbergo mūšio netoli Vienos, kai Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio vadovaujama lietuvių, lenkų ir žemaičių kariuomenė sutriuškino turkų osmanų armiją, kunigaikštis apdovanojo jam talkinusius didikus: Kazimieras Vladislovas Sapiega (1650-1703) gavo Balbieriškį, fundavo bažnyčios statybą, pasikvietė užsienio ir vietos meistrų. Iki 2013 m. gaisro bažnyčioje buvo išlikęs šventovės interjeras: šventiškas ir iškilmingas didysis altorius – barokinio meno šedevras, auksarankių meistrų išdrožinėtas abstraktus kiaurapjūvis ornamentas, sudarytas iš plastiškų lanksčių kreivių. Grakščios ir altoriaus medinės tuščiavidurės kolonos, kurių ažūrinis raštas išpintas iš ilgos vynmedžio stiebo spiralės, o iš jos išauga lapai, ūselių kilpos, vynuogių kekės. Medinė altoriaus drožyba pabrėžia bažnyčios titulo paveikslą – „Švč. Mergelė Marija Rožančinė” (pagal italų dailininko Gvido Reni 1630 m. sukurtą panašaus siužeto kompoziciją). Altoriaus paveikslo viršuje – Marija su Kūdikiu, apsupti angeliukų vainiko. Marija duoda rožančių apačioje stovinčiam šv. Dominykui, o Kūdikis tiesia rožančių susirinkusiems žmonėms. Paveikslo gilumoje – šviesos apsupta bažnyčia, primenanti Vienos šv. Stepono katedrą.
Aštuonių žmonių grupė paveikslo kairėje, pasak menotyrininkų, tai istoriniai personažai. Šermuonėlių mantija apsisiautęs Austrijos (Šventosios Romos imperijos) valdovas Leopoldas I (1640-1705), už jo – altoriaus fundatorius, Lietuvos iždininkas K. V. Sapiega. Paveikslo autorius – italų tapytojas Mykolas Arkangelas Palonis (1641-1713), nuo 1674 m. iki 1692 m. gyvenęs ir dirbęs Lietuvoje.
Miestelį ir parapijos gyventojus skaudžiai palietė 1710 m. maras. Be gyventojų liko ne tik Balbieriškis, bet ir aplinkiniai kaimai. Tik apie 1714 m. senosiose tuščiose sodybose atsirado naujakurių. Paskirtasis naujas parapijos ganytojas paskelbė atsisakantis propinacijos (gaminti degtinę, ja prekiauti, rinkti turgaus mokestį) ir šią privilegiją perleido žydams, kurie privalėjo mokėti atlyginimus bažnyčios tarnams. Po pusšimčio metų šią teisę iš žydų atėmė naujasis Balbieriškio dvaro savininkas.
Vilniaus vyskupijos Simno dekanato kunigų konferencija vyko Balbieriškyje 1739 m. Iš jos aprašymo sužinome, jog tuometė bažnyčia buvusi trinavė su dviem bokštais ir penkiais altoriais: Švč. Dievo Motinos Rožančinės (didysis), Švč. Marijos Sopulingosios, šv. Jurgio, šv. Antano ir šv. Mykolo Arkangelo. Klebonijos bravore buvę du katilai: 30 svarų ir šv. Kryžiaus brolijai priklausantis 8 svarų. Parapiją sudarė Balbieriškio miestelis su dvaru, bajorų Stagniūnų ir Mardosų dvarai, taip pat devyniolika kaimų: Nešeikai, Norkūnai, Mardosai, Stagniūnai, Kižiai, Putrišiai, Mackiai, Žiūronys, Gelčiai, Kalnynai, Vazniškiai, Gudeliai su Ivoniškio palivarku, Šlavantų dvarelis, Pilotiškiai, Leiciškiai, Rudėnai, Makrickai, Kidziulių vienkiemis, Kunigiškiai, dveji Ulkiškiai (krikščionių ir totorių), Pervazninkai.
Po trečiojo Žečpospolitos padalijimo 1795 m. Balbieriškio parapija priskiriama Prūsijos Vygrių, Seinų, Augustavo vyskupijoms, Prienų, Kalvarijos, Zapyškio dekanatams. Vyskupui vizituojant Balbieriškį 1837 m., nustatyta, jog bažnyčios pastatas griūvantis, parapijoje gyvena 3500 katalikų, 1121 žydas, 120 evangelikų (kalvinų).

Slapčia pastatyta bažnyčia
Ketvirtoji medinė Balbieriškio bažnyčia statyta sunkiu laikotarpiu, kai po 1863 m. sukilimo buvo uždrausta lietuviška spauda, suvaržytos katalikų teisės. Leidimo statybai negauta (caro valdžia leisdavo statyti tik cerkves), todėl bažnyčia suręsta Balbieriškio girioje, paskui per dvi savaites nuardyta senoji, paliekant altorius ir vargonus, ir atvežtais sienojais „aprengtas“ pastatas. Rizikavo ir parapijiečiai, ir bažnytinė vyresnybė. Naujoji, jau ketvirtoji, bažnyčia konsekruota 1888 m. Jai buvo suteiktas Švč. Mergelės Marijos Rožančinės titulas.
Bažnyčia buvo neogotikinio stiliaus, pailginto stačiakampio formos, su dviem smailais bokštais ir romaninio stiliaus langais.
Iš senosios XVII a. bažnyčios į naująją buvo perkelti didysis ir šoniniai altoriai, originalios drožybos vargonai su Žemaičių seniūno Stanislovo Tiškevičiaus (palaidoto 1801 m. Balbieriškyje) monograma.
Per visus 500 metų, kai pastatyta pirmoji Balbieriškio bažnyčia, parapija priklausė Vilniaus, Vygrių, Seinų, Vilkaviškio vyskupijoms, Simno, Prienų, Marijampolės, Zapyškio, Alytaus dekanatams. Klebonavo kelios dešimtys kunigų: Martynas Abramavičius (1518–1540), Mikalojus Verbylovičius, nežinomas (apie 1600), Jonas Mackevičius, Stanislovas Vitkevičius, Gizevskis, Felicijonas Rudskis (1660–1671), Mikalojus Gavlovskis (1671–1681), Juozapas Purpevičius (1681–1704), Stanislovas Piotrovskis (1704–1744), Juozapas Tilickis (1744–1754), Trečiokas (1754–1766), Pranciškus Liudvikas de Mestdakas (1767–1785), Domininkas Januškevičius (1785–1813), Matas Svientochovskis (1813–1839), Juozapas Gecevičius (1839–1846), Pijus Bartuškevičius (1846–1872), Baltramiejus Žukauskas (1872–1881), Vincentas Sakevičius (1881–1896), Silvestras Leonavičius (1896–1906), Motiejus Brazauskas (1906–1913), Juozapas Rudaitis (1913–1954), Feliksas Sruoginis (1954–1955), Petras Sitka (1955–1961), Bernardas Baliukonis (1961–1968), Leonas Lešinskas (1968–1971), Juozas Berteška (1971–1990), Vytautas Insoda (1990–1995), Kęstutis Vosylius (1995–1999), Arūnas Užupis, Robertas Bruzga, Remigijus Veprauskas. 

Penki Balbieriškio parapijos šimtmečiai, penkios bažnyčios. Karai ir ugnis keitė miestelio gyventojų namų ir šventyklų kultūrą. Po praradimų vietoje šiaudais dengtų pastogių kiekvieną kartą žmonės ręsdavo tvirtesnius, gražesnius, kviestinių meistrų projektuotus statinius. Svarbiausia buvo išlaikyti tikėjimą, elgtis pagal Dievo žodį, puoselėti doro gyvenimo ir tautiškumo tradicijas. Vilniaus vyskupijos vizitatoriui 1669 m. vasario 19 d. lankantis Balbieriškyje, klebonas skundėsi, jog gyventojai abejingi tikėjimui (in devotione frigidi – lot.), sekmadieniais ir šventadieniais nelanko bažnyčios. Todėl klebonui leista visus abejinguosius, ir valstiečius, ir piliečius (civium – lot.) bausti 5 lenkiškų auksinų bauda, o gautus pinigus paskirti prieglaudai. Sekmadieniais ir šventadieniais iš kiekvieno ūkio nors vienas atstovas būtinai turėjo atvykti į bažnyčią. Klebonas turėjo teisę bausti kartu gyvenančias nesusituokusias poras. Toje pačioje vizitacijoje minima, jog Balbieriškio mokykla neveikė, kadangi neturėjo fundacijos. Suaugęs vyras gyveno prie bažnyčios, jai patarnavo ir mokė vaikus.
Balbieriškio parapijos gyventojus ypač paveikė carinės Rusijos priespauda XIX a. antroje pusėje ir sovietinė okupacija, trukusi pusę XX amžiaus. Pirmuoju atveju žmonės, negavę valdžios leidimo, rizikuodami statė savo bažnyčią, antruoju atveju išlaikė „pogrindinį“ tikėjimą. Sovietmečiu Balbieriškio parapija buvo tapusi kunigų rezistentų tremties vieta. Valdžios persekiojimus patyrė klebonai kunigai Petras Sitka, Vilniaus universitete fiziką baigęs Bernardas Baliukonis, teologijos daktaras Leonas Lešinskas, Juozas Berteška. Pastarojo dėka du balbieriškiečiai – Gediminas Marcinkevičius ir Nerijus Žvirblys – pasirinko kunigystės pašaukimą.
Balbieriškio bažnyčios gaisras – skaudus priminimas žmonėms, tolstantiems nuo dvasinių vertybių. Praeityje, jeigu būtų buvusi fundatorių valia, miestelyje galėjo atsirasti ir cerkvė, ir kirchė, tačiau parapijiečiai pasirinko katalikų šventovę, joje ieškojo paguodos, užtarimo, prašė vilties. Keleri penktosios Balbieriškio bažnyčios statybos metai vėl sutelkė žmones. Praėjusį gruodį į naujosios bažnyčios bokštą įkeltas varpas. Kovo trečiąją jis paskelbs apie naujo parapijos šimtmečio pradžią.

Justinas ADOMAITIS

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

1 komentaras

  1. Tai gimtasis mano kraštas – Balbieriškis . Baigiau vidurinę mokyklą ir visi tie metai surišti su miestelio bažnyčia – krikštas, pirmoji komunija, Čia ir bažnytinę santuoką 1966 metais priėmėm, o pamaldų lankymas nuo mažens buvo neatskiriamas kiekvieną sekmadienį.
    Balbieriškio kapinėse ilsisi mano patys brangiausi – mama, sesė, tėtis, broliai, o tetos ir dėdė, seneliai iš mamos pusės ir visi kiti giminės – pusbroliai, pusseserės …
    Labai buvo liūdna, kai sužinojau, kad sudegė bažnyčia ….😇😥😥😥

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *