Pagarbos akistata su šimtamete Valstybės atkūrimo istorija ir pilietiška sąžine Jiezne

Vasario 16 -oji mūsų krašte buvo nešalta kaip ir prieš 100 metų. Trispalvės ant kiekvieno Jiezno pastato ir mūsų širdžių šventinis virpėjimas mums sakė: – Taip, šiandien tikrai jau šimtas metų nuo 1918 m. vasario 16 -osios akto, suvirpinusio kiekvieno lietuvio širdį ir tapusio mūsų tautinės, istorinės ir pilietinės tapatybės ženklu, mūsų modernios valstybės pamatu. 
8.30 val. dauguma jiezniečių dar miegojo, o seniūnijoje jau degė šviesa. Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius, jaunųjų šaulių vadas mokytojas Sigitas Žalys ir miego šiek tiek pritrūkę, bet guvūs ir veržlūs Jiezno jaunieji šauliai jau dirbo. Jų visų laukė dviejų valandų  pagarbos ir dėkingumo kelionė uždegti žvakutes ant Jiezno krašto kapinaitėse palaidotų savanorių kapų. Šioje akcijoje dalyvavo ir seniūnaičiai, bendruomenių žmonės.
 Atvykęs prie Jiezno savanorių kapų  dar gerokai  prieš  vienuoliktą valandą  radau čia belūkuriuojantį ir prieniškį Audrių Narvydą. Šis žmogus dažnai aplanko Jiezno šlovės ir didvyriškumo panteoną, pagerbia palaidotuosius, o kartais išsako ir mums svarbių pastebėjimų.
Kelios minutės prieš vienuoliktą Savanorių kapinėse tarp jiezniečių  buvo ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Vytautas Kamblevičius, dalyvavęs ir kituose šventės renginiuose, kai kurie Prienų rajono savivaldybės tarybos nariai. 
Tylos minute, degančiomis žvakutėmis pagerbėme jų, čia žuvusių nuo bolševikų rankų,ir jų   išniekintų kovotojų atminimą. Jie čia žuvo 1919 m. vasario 10 – 13 dienomis. Savo krauju jie išgelbėjo ne tik Jiezną, bet  taip pat Prienus, Kauną, o  iš dalies  lėmė ir jaunos, ką tik atkurtos   Lietuvos valstybės likimą.
Jiezno Šv.Mykolo Arkangelo ir Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje
Lietuvos  valstybės kelias, jos pasiekimai ir netektys nesuvokiami be tikėjimo, kaip ir lietuvio tapatybė nesuprantama be  tikėjimo, pagarbos krašto istorijai. Tą šventinėje Mišių aukoje ne kartą akcentavo parapijos klebonas Rolandas Bičkauskas. Parapijos dvasinis ganytojas mūsų tautos sugrįžimą į laisvų Europos valstybių tarpą prilygino izraelitų išsivadavimui iš Babilono nelaisvės. Gili ir teisi gerbiamo kunigo mintis, kad Vasario 16 -osios akto simbolinį pasirašymą, kaip ir tolesnį Lietuvos valstybės kūrimą, turime tęsti  kiekvieną dieną savo sąžine, patriotiniu susitelkimu – pilietiniu reiklumu ir atsakomybe, kasdieniniu gerumu savo artimiesiems ir kaimynams, pavaldiniams, kolegoms ir socialinės pagalbos bei dėmesio pritrūkstantiems žmonėms.
Į  šventų Mišių auką dvasingai įsiliejo Jiezno seniūnijos seniūno Algio Bartusevičiaus  pasakyti žodžiai. Negali jų nepakartoti: „Vienarankis kareivis, keistu vardu Savanoris, maišelyje parsineša  Lietuvą. Pakabina ant sienos prie kryžiaus. Sekmadieniais rodo ją mums ir nesislėpdamas verkia.“ Skaitydami Justino Marcinkevičiaus eiles, skirtingai suvokiame, ką tokio brangaus galėjo parnešti Nepriklausomybės kovose ranką praradęs savanoris, kad pakabina namuose prie kryžiaus.
O ką tokio brangaus Lietuvai galėjome padaryti mes, jiezniečiai, praėjus 100 metų po valstybingumo atkūrimo. Atminimo lenta mūsų kraštiečiams: kunigui Pranui Bieliauskui, kunigui Jonui Galaunei, Steigiamojo Seimo nariui Kostui Daunorui, Kašonių dvaro ekonomui Kazimierui Steikūnui, išrinkusiems Lietuvos Tarybą  Nepriklausomybei paskelbti. Manau, kad buvo geriausias pasirinkimas ir ją pritvirtinti ant bažnyčios vartų kolonos. Ten po kryžiumi, kad kiekvienas mūsų, eidamas sekmadieniais į šventas Mišias prisimintumėm ir pasimelstumėm  už juos ir Lietuvą.
Atminimo lentos pagaminimą finansavo Prienų rajono savivaldybė. Tad šventose Mišiose dalyvavęs Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas visus susirinkusius pasveikino su šimtamete Valstybės atkūrimo švente ir kiekvienam palinkėjo asmeninės laimės. 
Čia pateikiamos informacijos autorius perskaitė Vilniaus konferencijos dalyvio Kunigo Jono Galaunės  dukterėčios Dalios Galaunytės Kaupienės Augūnienės, JAV lietuvių bendruomenės tarybos narės jautrų laišką Jiezno krašto žmonėms ir svečiams. Labai aktualūs ir mus visus įpareigojantys jos laiško baigiamieji žodžiai, kalbantys apie pagarbą 1917 m. Vilniaus konferencijos dalyviams: „Gerbkime tuos žmones, nes jie gyveno laisvos Lietuvos vizija, ją įgyvendino. Jų dėka mes švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtametę šventę. Tie žmonės savo gyvenimu mokė ateinančias kartas mylėti mūsų Tėvynę, Lietuvą. Jie užaugino ir Lietuvos partizanus, mūsų didvyrius, kurie tiek metų tragiškai kovojo dėl Lietuvos laisvės. Tik tų 1917 m. Vilniaus konferencijos dalyvių  ir 1918 m. Vasario 16 -osios Nepriklausomybės akto signatarų dėka mes matėme šių metų Žiemos olimpiadoje pasaulio tautų tarpe žygiuojančius ir jaunus lietuvius. Tad šiandien esame laisvi ir sekdami praėjusių kartų pavyzdžiu auginkime naują kartą, mylinčią Lietuvą.“
Paminklinės lentos atidengimas
Nuaidėjus jubiliejinei Lietuvos bažnyčių varpų sąšaukai, Prienų savivaldybės merui Alvydui Vaicekauskui atidengus paminklinę lentą ją pašventino parapijos klebonas Rolandas Bičkauskas. Iškilmingo atminimo lentos atidengimo metu suskambėjo Ovidijaus Vyšniausko atliekama daina poeto J.Maironio žodžiais „Kur bėga Šešupė“. Mojavome trispalvėmis vėliavėlėmės, gal netgi nubraukėme nuo skruostų ašaras, prisimindami, kad šios  giliai prasmingos ir dvasingos šventės nesulaukė mūsų savanoriai, pasiaukojimo ir savęs išsižadėjimo kovose už laisvę kritę mūsų partizanai, mūsų tėvai ir seneliai. Vėl pasijutom, kad ir trumpai, kaip Baltijos kelyje. O paminklinėje lentoje, skirtoje visiems keturiems kraštiečiams, 1917 m. Vilniaus konferencijos dalyviams, spindėjo motto, mūsų klasiko, visų laikų poeto, laisvės dainiaus  Jono Maironio žodžiai: „Kaip vyrai be baimės mes stokim į kovą. O meilė Tėvynei tebūnie vadovu.“ Atidengę lentą visi trispalvių žiedų taku skubėjome į Jiezno kultūros ir laisvalaikio centrą, kur išvydome  nuotaikingą spektaklį, skirtą V.Vydūno 150-osioms gimimo metinėms, Vilhelmo Starostos – Vydūno pjesę „Piktoji gudrybė“. Po spektaklio visi skubėjome švęsti artimųjų rate, namuose. Šiomis šventinėmis akimirkomis didžiavausi Jiezno seniūnija, Jiezno parapija, Jiezno kultūros ir laisvalaiko centro darbuotojais, sugebėjusiais šią Valstybės atkūrimo šimtmečio šventę suorganizuoti atsakingai, patriotiškai, išreiškiant pagarbą mūsų istorinėms tradicijoms, laisvės kovotojams, dabarties žmogui. 
Ar Lietuvos valstybės atkūrimo šimto metų jubiliejus baigėsi? Gal jau viską, ką esam tik del popierinių planų surašę, galime  nusodinti kompiuterių aplankuose ar retai varstomose lentynose, gal jau galim pradėti vėl biurokratiškai snausti?!. Ne, dar kartą įsiklausykim į Jiezno seniūno žodžius:„Šiandien įeidami į bažnyčią gavome po mažytę trispalvę. Kai gerbiamas klebonas šventins  atminimo lentą, laikykime jas iškėlę aukštai, gal ir ant jų užtikš šventi lašai. Parsineškime jas namo, pakabinkime jas, kaip tas vienarankis savanoris, brangioje jums vietoje, rodykime savo vaikams, anūkams, mokykime juos gerbti ir mylėti Lietuvą.“
Gerbiamieji valdžios vyrai ir moterys, gerbiamieji piliečiai, turime vienąkart suvokti, kad Vasario 16 -osios Nepriklausomybės aktas mums turi tapti ne tik istorinė relikvija, kuria pasinaudojame vieną kartą per metus. Jis turi tapti mūsų visų vertybiniu  dekalogu, kaip ir tie tarpukario valstybininkai, savivalstybininkai, valstybę  turime toliau kurti su sąžine, atsakomybe ir  tikru signatarišku pavyzdžiu. Kurti ne savo kišenei. Ne savo šeimų  ir  bičiulių interesams, bet jos piliečiams  ir visam kraštui, visai  Lietuvai. Kova už Vasario 16 -osios, Kovo 11 -osios idealų įgyvendinimą tęsiasi…
Vytautas Kuzmickas, istorikas