Kai pasitinka grotuotas langelis…

Sausio pradžioje Prezidentūroje savivaldybių merams ir žurnalistams buvo pristatytas Tarptautinės migracijos organizacijos atliktas tyrimas apie grįžtančių emigrantų lūkesčius ir patiriamus sunkumus. Ir kalbėdamasi su žurnalistais, ir diskutuodama su merais Prezidentė akcentavo tai, kad norintys grįžti ar jau grįžę ir Lietuvoje besikuriantys emigrantai susiduria su daugybe problemų ir biurokratinių trikdžių ir valstybės įstaigose, ir savivaldybėse. Šalies vadovės pastebėjimus patvirtino ir tyrimo rezultatai, ir susitikime dalyvavę buvę emigrantai, jau spėję paklaidžioti kryžiaus keliais įvairiose valstybės institucijose ir savivaldybėse. Pasak jų, apie taip vadinamą vieno langelio principą, kai pirmas įstaigoje sutiktas jos darbuotojas interesantą palydi iki reikiamo kabineto, kaip ir valdininko šypseną bei klausimą: „ kuo galime padėti?“, matyt, kol kas galime tik pasvajoti arba nebent sapne susapnuoti. Ne išimtis ir mūsų krašto žmonių patirtis.
Taip jau sutapo, kad, praėjus vos kelioms dienoms po diskusijos Prezidentūroje, į redakciją užsukęs Petras Sinkevičius dar gyviau paliudijo apie tai, kaip Lietuva „laukia“ savo vaikų.
Petras augo Mauručiuose, Veiverių seniūnijoje, nuo namų nebuvo atitrūkęs ir studijų metais, nes mokėsi A. Stulginskio žemės ūkio universitete ir padėjo tėvams ūkininkauti. Ir nors šiuo metu dirba Norvegijoje, bet, kai tik gali, grįžta į gimtinę, nes čia kartu su jo tėvais senojoje Sinkevičių sodybvietėje gyvena ir jo paties šeima: žmona Eglė ir vaikai. Tad, matyt, tik laiko klausimas, kada ir pats Petras grįš su visam į namus. Juo labiau, kad tėvai, prastėjant sveikatai, nusprendė sūnui padovanoti sodybą, kad vėliau nekiltų papildomų rūpesčių.
Tad praėjusių metų pabaigoje grįždamas Kalėdinių atostogų, Petras Sinkevičius jau iš anksto buvo susiplanavęs šį kartą Lietuvoje pabūti ilgiau, kad įformintų dovanojimo sutarties dokumentus. Viskas atrodė aišku ir paprasta. Deja, realybė pasirodė visai kitokia. Sinkevičių lūkesčiai atsimušė į įstatymo ir biurokratinių trikdžių sieną. Priežastimi tapo 5 ha žemės.
Mat nuo 2018 metų sausio 1 dienos įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pakeitimams, be Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sutikimo notarai negali įforminti dokumentų. Gauti tą sutikimą, pasirodo, ne taip paprasta, nors kalba ir eina ne apie kokius 500 ar 200 hektarų, o tik penkis hektarus. Petrui Sinkevičiui apskritai to sutikimo nepavyko gauti.
Užsukęs į redakciją, vyras pasakojo apie tai, jog Nacionalinės žemės tarnybos Prienų ir Birštono skyriuje jis buvo siuntinėjamas iš vieno kabineto į kitą. Pasak Petro, tarnybos specialistai net neturėjo formos, kurią reikėtų užpildyti. Galiausiai jo prašymas sausio 9 dieną buvo priimtas.
– Užpildžiau prašymą kaip norintis įsigyti žemės. Nežinau kodėl, nes mano atveju žemė dovanojama, o ne perkama, bet nieko kito neliko daryti. Užpildžiau taip, kaip buvo patarta. Beje, išeidamas išgirdau ir pasakymą, kad sutikimo vis tiek greitai negausiu. Kaip viena iš priežasčių buvo paminėta tai, kad tarnyba dar neturi galimybės prisijungti prie Registrų centro duomenų bazės ir negali patikrinti visų duomenų, – sakė P. Sinkevičius.
Sutikite, keisti dalykai dedasi toj mūsų Lietuvėlėj, jeigu tikėti žemėtvarkininkų versija. Įstatymas įsigaliojo nuo sausio 1 dienos, prašymai dėl sutikimų, kaip redakciją informavo Nacionalinė žemės tarnyba, priimami nuo sausio 2 dienos, o dar sausio 9 d. skyrius neturėjo prisijungimo. Kyla klausimas, ar Registrų centras – ne Valstybės? Ar Nacionalinė žemės tarnyba – ne Valstybės?
Kita vertus, jeigu taip formaliai žiūrint, vietos žemėtvarkininkai skubos tvarka neišdavę Sutikimo, matyt, gali jaustis teisūs, jog nustatytos tvarkos jie nepažeidė, nes, kaip rašoma tarnybos atsakyme, „Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniai padaliniai, iš jų ir Prienų ir Birštono skyrius, Sutikimus (arba atsisakymus juos išduoti) privalo išduoti ne vėliau kaip per 15 dienų nuo prašymų išduoti Sutikimų dienos.“ Tad jeigu prie atsakymo išsiuntimo datos – sausio 15 dienos, kaip ir negalima „kabintis“, – tai pats atsakymo turinys, ko gero, vertas būti įrašytas į Gineso rekordų knygą. Jame teigiama, kad Sutikimas nebus išduotas, nes pareiškėjas, t. y. Petras Sinkevičius, „ …be kitų Tvarkos apraše nurodytų dokumentų, turi pateikti pagal Žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijų pildymo ir pateikimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 3D-839 “ Dėl Žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo (fizinio asmens) deklaraciją arba Žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo (juridinio asmens) deklaracijos (toliau – Deklaracija) kopiją.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą ir į tai, kad Jūs prie prašymų nepateikėte aukščiau paminėtos Deklaracijos, išduoti sutikimus įsigyti žemės ūkio paskirties žemės nėra galimybės“, – būtent taip rašoma NŽT Prienų ir Birštono skyriaus vedėjos Vilmos Aleknavičienės pasirašytame atsakyme Petrui Sinkevičiui. Tai vedėja patvirtino ir atsakydama redakcijai.
Pats Petras voko su atsiųstu atsakymu neatplėšė ir negalėjo pakomentuoti, nes jau išvykęs į Norvegiją. Bet ar to, kas parašyta atsiųstame rašte, nebuvo galima pasakyti priimant prašymą? Apskritai, kam tada priimti ir registruoti prašymą, jeigu žinai, kad jis bus atmestas? Ar ne dėl to išeidamas iš vieno kabineto P. Sinkevičius ir išgirdo tą pasakymą, kad sutikimo jis vis tiek negaus?
Nemanau, kad jam, turinčiam universitetinį išsilavinimą, būtų buvę sudėtinga iš Registrų centro gauti deklaraciją apie turimus žemės sklypus. Jis jų neturi. Ir dar, matyt, ilgokai neturės, nes pagal galiojančius įstatymus ir nustatytas tvarkas, pagardintas biurokratiniais prieskoniais, net ir dėl tėvų dovanojamos sodybos bei penkių hektarų žemės, kad ir kaip bebūtų liūdna, žmogui tenka „kautis kaip mūšio lauke“. Kautis už teisėtą teisę būti sodybos šeimininku, dirbti senelių ir tėvų žemę, gyventi ir auginti vaikus gimtinėje, o ne Airijoje, Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje ar kurioje kitoje šalyje, kur ir nacionalinės, ir vietos valdžios institucijose žmogus pasitinkamas žodžiais: „Gera Jus matyti, kuo galime padėti? “ Būtent šie bei panašūs žodžiai Lietuvoje dar tebėra prabangos prekė, nes ir vietos žmogus, ir grįžtantis emigrantas, spręsdamas vieną ar kitą klausimą, labai dažnai atsimuša į painiais įstatymais, ypatingomis tvarkomis ir biurokratiniu požiūriu grotuotą vieną langelį.
Ramutė Šimukauskaitė