Kelionė į Ukmergės kraštą

Lietuvai pagražinti Birštono skyriaus draugijos nariai keliavo po Ukmergės kraštą. Pakeliui „etatinė“ gidė L. Raugevičienė išsamiai ir įdomiai pasakojo Ukmergės istoriją, vardo atsiradimo kilmę. Oficialia Ukmergės įkūrimo data laikomi 1333 m., kuomet Hermano Vartbergės kronikoje minima, kad tais metais Livonijos ordino magistras buvo prie Vilkmergės. Įdomios miesto vardo variacijos: Abiejų Tautų Respublikos laikais vadintas „Vilkomiežu“, Lietuvai tapus Rusijos imperijos dalimi- Vilkomiru, XX a. pradžioje- Aukmerge.

Kelias nuo Kauno irgi turi savo istoriją, tai Kauno – Daugpilio plentas, Varšuvos – Sankt – Peterburgo trakto dalis, savu laiku pakeliui buvo pristatytų pašto stoties pastatų ir „kašarkų“ (pakelės užeigų).
Per drėgnas, vandeny skęstančias pievas pasiekiame Siesikų dvarą. Nuostabus kraštovaizdis – dvarą juosia Siesikų ežeras ir 2 kastiniai grioviai. Oras vėsus, jokio vėjelio, ežeras spinduliuoja ramybę. Susižavėję sekame charizmatiškojo dvaro (pilies) šeimininko A.Matulaičio pasakojimą apie dvaro istoriją, kai 1441 m. Panoteriuose bažnyčią ir rūmus, turėjusius tvirtovei būdingų bruožų, statė Gabrielius Daumantas Siesickis. Daumantai – Siesickiai dvarą valdė iki XVIII a. vidurio, kol paskutinė valdytoja Mariana Daumantaitė ištekėjo už Mykolo Radvilos ir dvaras atiteko Radviloms. 1745 m. negyvenamas dvaras atiteko Konstantinui Daugėlai, iki 1851 m. Dominykas Daugėla statė ir restauravo dvaro ansamblį, dvaras buvo gerai prižiūrimas, garsėjo senomis ginklų, archeologinių iškasenų ir kt. kolekcijomis. 1904 m. Dominykas Daugėla priešais centrinius rūmus pastatė mūrinę mokyklą.
Pasigėrėję pilimi ir ateities vizijomis, nusistebėję A. Matulaičio darbštumu (pats, pardavęs savo verslą, be Europos Sąjungos paramos restauruoja pilį), atsidavimu, meile smulkiausiam, vos įžiūrimam sienos piešiniui, erudicija, gebėjimu žinias perteikti lankytojams, optimizmu (tiek daug darbų dar reikia čia nuveikti…), padėkoję už įdomią ekskursiją po pilį, keliaujame į A.Smetonos dvarą Užugirio link.
Atvykstame į gražiai sutvarkytą dviaukštį moderno stiliaus baltuojantį pastatą, įdomų parką, čiužiname jo takeliais ramaus Lėno ežero link(nesunku įsivaizduot, kaip čia smagu vasarą tik pakilus nubėgti išsimaudyti…). Romantiškos dvasios priduoda ir lengvas virš ežero boluojantis rūkas…
Šį dvarą prezidentas gavo dovanų 60 – mečio proga. Dvaro teritorijos ir jo pastatų projektus paruošė architektas F.Vizbaras, ūkio inventoriumi ir gyvulių supirkimu rūpinosi A.Smetonos sesuo Julija Smetonaitė, rūmų vidaus apstatymu ir tvarkymu – žmona Sofija. Prezidentas su šeima tik kelias vasaras čia praleido. 1937 m. pirmą kartą vasarojo, o 1940 m. Užugirio dvaras nacionalizuotas. Tarybiniais metais dvaro pastatai priklausė tarybiniam ūkiui, pačiuose rūmuose įkurdinta vaikų tuberkuliozės sanatorija, vėliau Naujosios Vilnios psichoneurologijos ligoninės narkologijos skyrius. 1991 m. ligoniai iš dvaro pastatų iškeldinti, dvaro pastatai ir teritorija saugomi, tvarkomi. Atnaujintos elektros energijos, vandentiekio, šildymo sistemos, renovuotas ir pritaikytas turizmui pagrindinis dvaro sodybos pastatas. Aktorinių gabumų nestokojanti gidė su didele meile pasakojo apie Smetonų šeimą, įpročius, gyvenimo būdą. Prezidentas buvo santūrus, labai darbštus, rimtas, o Sofija – komunikabili, mėgstanti svečius, naujoves, vakarones.
Paskutinis sustojimas – renovuotas klasicizmo architektūros Taujėnų dvaras su gražiai prižiūrimu parku, 4 tvenkiniais, 40 rūšių vietinių ir atvežtinių medžių, akmenų muziejumi, skulptūromis. Nuo 1986 m. dvaro parkas yra rajoninės reikšmės gamtos paminklas. Dvaro ištakos – 16 a. pradžia, pirmieji žinomi savininkai – Plonianskiai, vėliau Nonhartai, Masalskiai, Pacai, Epjeršamai. Paskutinis dvaro savininkas Konstantinas Radvila 1941 m. ištremtas į Vorkutą, ten ir miręs. Centrinę dabartinių klasicistinių rūmų dalį pastatė B.Marikonis pagal italų architekto Pjero de Rosio projektą. 19 a. rūmuose buvo 48 įvairios paskirties patalpos. Reprezentacinių rūmų interjeras labai puošnus. Radvilos turėjo vertingų paveikslų ir skulptūrų galeriją, porceliano, rankraščių, knygų, ginklų, monetų rinkinius. Rūmų ansamblis nukentėjo II pasaulinio karo metais ir pokariu. 1960 m. rūmai pradėti restauruoti, tik tada nelabai kam rūpėjo autentiškumas. 1993 m. dvaro rūmai, svirnas, kumetynas ir tvenkiniai privatizuoti, bet dėl didelių investicijų poreikio tik 2006 m. pradėti intensyvūs tvarkymo, atnaujinimo darbai. Šiuo metu juose rengiamos konferencijos, šventės, muzikiniai koncertai, ekskursijos turistams.
Kas buvo įdomiausia? Man ten, kur daug vietos fantazijai, vaizduotei, kur net mažiausias sienos įbrėžimas ar vos įžiūrimi piešinio kontūrai saugomi, jais gėrimasi, interpretuojama… Ech, graži ta mūsų tėviškėlė, kiekvienas rajonas, kampas savitas, įdomus… Ir kiekvienas sutiktas žmogus padeda tai atrasti… Kiekviena kelionėlė atveria širdį pažinti ir pamilti, naujai pažvelgti ten, iš kur pajudėjome… ir ten, kur esame. Tarsi pro rūką, tarsi trinant užmaršties skraistę – įsiklausyti ir žvelgti vis atidžiau į savo ištakas…
Nijolė Raiskienė