„Nuo Dievo skirtas tas gyvenimas“

– Atrodo, kad taip reikėjo gyvent. Nuo Dievo skirtas tas gyvenimas. Mačiau jo visokio. Atsimenu. O kaip gero laiko neatsiminsi? – apie laiką ir save laike, belaukdama garbingų svečių, kalbėjo 97 -ąsias savo gyvenimo Kalėdas pasitinkanti Izabelė Vilkienė iš Klebiškio arba taip vadinamos Vilkynės.

Pragyvenusi garbingą amžių gerbiama Izabelė rodo pro langą į pakalnę, kur tėviškė. Kur netrukus atvykę svečiai eis uždegti Atminimo žvakelės prie paminklinio akmens Tauro apygardos partizanui Jonui Valentai – Čempionui. „1949 vasarą susapnavau tą likimą. Kai rado ir apsupo rusai, sapne girdėjau ir beldimą į duris“, – prisimindama pranašišką reginį pasakoja buvusi Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės ryšininkė, kai tų pačių metų vėlyvą rudenį jai jau realybėje teko pažvelgti mirčiai į akis iš labai arti, bet išlikti gyvai. Apie trejus metus teko gyventi kaip ant „parako statinės“, kadangi po jų namu partizanai buvo išsikasę bunkerį. „Menu, kaip kareivis nuo kareivio per kelis metrus, jų žingsnius, kai ėjo garnizonas, ir tarp jų – aš, dar neturinti trisdešimties. Norėjau, kad nušautų. Bėgant išgirdau rusiškai, kad įsakė nešauti. Sugavo, paguldė ant žemės, primynė rankas, kojas ir mušė. Jie galvojo, kad užmušė. Tuo metu iš namo nešė viską, lauke degino dokumentus. Namas liko be langų. Atsigavusi šiek tiek, išgirdau: „Vilkienę jau užmušė“… mačiau tik vežime paguldyto Jonuko kūną, paplūdusį krauju. Pats nusišovė bunkeryj. Atmintis niekur nedingsta. Ji įamžinta paminkle, ji gyva širdyse“, – santūriai, ramiai kalba Izabelė, tarsi vargo ir nebūta, žvelgiant iš šiandienos. Teko vienai auginti dukrą, kai vyrą išvežė į Karagandą, slapstytis pas svetimus žmones. „Atrodo, kad taip reikėjo gyvent. Gal ir šiandieninėms kartoms reikia pajausti vargo, kad suprastų, jog nereikia pergyventi, kad „nėra to, nėra to“. Tada užteko tiek, kiek turėjom“, – svarsto guvi močiutė ir džiaugiasi pačiais artimiausiais žmonėmis: kaimynais, anūkais, vaikaičiais, provaikaičiais ir proprovaikaičiu. Sako, kad dar prieš dvejus metus ir daržą taip išravėdavusi, kad kiti galvodavo, jog žolė neauga.
… O į jaukius namus tuomet suguža būrys labai laukiamų svečių, tarp kurių – ir partizano Jono Valentos sesers sūnus, buvusi kaimynė Elva Sidaravičienė, Anicetas Varnas, LAKS (Lietuvos atsargos karininkų sąjunga) Marijampolės apskrities sk. vadovas, gydytoja, kurios šeimos narius taip pat palietė skaudi istorija, Nijolė Katilienė, kaimynai, Šilavoto seniūnijos seniūnė Neringa Pikčilingienė, kiti seniūnijos darbuotojai.
– Be tokių žmonių nebūtų mūsų. Šlovė jums, mamuke.
– Laimingas jus sveikindamas, kad jūs kovojot už mūsų Tėvynės laisvę.
– Dėkingi, kad, negailėdama gyvybės, išsaugojot, iškentėt, neišdavėt, maitinot, padėjot…
– Didžiuojamės, kad tokių žmonių esama. Nebūtų Jūsų, nebūtų mūsų.
Linkėdami daug sveikatos, vildamiesi visi vėl susitikti minint gerbiamos Izabelės šimtmetį, ją sveikino artimieji, visos giminės vardu dėkojo Čempiono giminaitis. Izabelei Vilkienei nusilenkė ir ją apdovanojo Kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo komitetas „Per kančias ir kraują – į laisvę“! Apdovanojimo liudijime teigiama, kad šiuo dokumentu pažymima, kad Kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo sprendimu, kovoje už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę politinė kalinė, LLKS Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės ryšininkė Izabelė Vilkienė apdovanojama Laisvės Kovų Didžiojo Kryžiaus ordinu (įteikiamo ženklo Nr. 207). Po apdovanojimu pasirašė – Apdovanojimo LAISVĖS KOVŲ KRYŽIAUS kancleris Alvydas Malinauskas.
Už nenuilstamą kovą su mūsų šalies okupantais, gyvenimo kelyje vaikštant gimtąja žeme pro buvusius tėvų namus, visada prisimenant tuos, kurie žuvo, siekdami Laisvės, padėką Izabelei Vilkienei įteikė LLKS atkurtos Tauro apygardos partizanų vadas Gediminas Dobkevičius.
…Dar ilgai, kaip gražiai įvardijo vienas svečių, prie tikro kaimiško vaišių stalo, kurį retai kur šiais laikais išvysi tokį gausų, susėdus visiems kaip bendra šeima, netilo kalbos apie praeitį ir nūdieną, apie gerumą, tikrumą, vertybes, kartų skirtumus. Netilo ir padėkos žodžiai dukrai Danutei, anūkei Beatai su šeima, kitiems Izabelės Vilkienės artimiesiems. Ir taip gražiai vis nuskambėdavo be galo šiltas kreipimasis į ją pačią: „Mamele, mamuke“… tarsi tvirtą amžiną tiltą, kuris sujungia laikmečius į vieną laiko ratą, suvienija visus meilei ir ištikimybei savo šaliai, savo žemei.
Palma Pugačiauskaitė

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *