Kelionė į Černobylio zoną
Šiemet sukako 31 -eri metai nuo branduolinės katastrofos Černobylio atominėje elektrinėje. Kasmet vis mažiau lieka šios tragedijos liudininkų, avarijos padarinių likvidatorių, bet šis įvykis tebekelia susidomėjimą, ypač jaunimui. Panaršius po socialinį tinklą „Facebook“, akivaizdu, kad Černobylis žmonėms rūpi, jie diskutuoja, keičiasi informacija iš apsilankymų šioje draudžiamoje zonoje – pasirodo, į ją patekti ne taip jau sudėtinga, jei turi suderintus leidimus, ir ekskursiją veda patyręs gidas.
Augmenija pamažu stelbia žmonių veiklos ir gyvenimo ženklus.
Prienietė fizikos mokytoja Danutė ŠUKEVIČIENĖ buvo viena iš smalsuolių, šį rugpjūtį aplankiusi Černobylio zoną, kurios evakuota ir radiacija užteršta teritorija sudaro beveik 2600 kv.km plotą, bei specialisto akimis įvertinusi šios tragedijos mastą.
Prieniečiai fizikos mokytojai D.Šukevičienė ir V.Petraška prie radioantenos „Duga-2“.
– Kodėl Jums kilo mintis aplankyti Černobylį?
– Žmogus dažniausiai bijo to, ko nepažįsta, bet kita vertus… jį traukia tai, kas paslaptinga, uždrausta, kartais net pavojinga. Be to, manau, kad šiandienos visuomenėje viena iš aktualiausių temų yra Žmogus ir Radiacija. Juk Lietuvos pašonėje statoma Astravo AE, turime uždarytą Ignalinos AE – natūralu, kad kyla klausimų, ar tai patikima ir saugu? Rūpi, kad ta žmogiškoji klaida, padaryta Ukrainos Černobylio AE, nepasikartotų.
– Kokį Černobylį ir jo apylinkes išvydote, praėjus trims dešimtmečiams po avarijos?
– Ši patirtis rūpėjo ne tik man, mano kolegai iš „Žiburio“ gimnazijos Vidmantui Petraškai, bet ir 30 – čiai Lietuvos fizikos mokytojų, kurie vasaros atostogoms baigiantis susiorganizavo į grupę ir išvyko pasižvalgyti į Černobylio zoną. Į ją patekome, kirtę Dytiatki kontrolės postą, po griežtos asmens dokumentų ir leidimų patikros. „Apsiginklavę“ fotoaparatais ir dozimetrais, išklausę vadovo, kuris zonoje lankėsi jau 27 -tą kartą, instruktažo, saugomi ir lydimi pareigūnų, aplankėme buvusius Černobylio ir Pripetės miestus ir jų apylinkes, aiškindamiesi, kokias pamokas žmogui ir gamtai pateikė atomo fizika.
Tai buvo labai keista, analogų neturinti patirtis. Nors oficialiai Černobylis negyvenamas, miesto apleistuose daugiabučiuose teko matyti langų su užuolaidomis, padžiautų skalbinių. Kaip mums aiškino, mieste įsikūręs Draudžiamos zonos administracinis centras, jame pasikeisdami gyvena elektrinę aptarnaujantys darbuotojai bei kitas personalas.
Lankėmės Pripetės mieste – vaiduoklyje, kuriame kadaise gyveno beveik 50 tūkst. žmonių, jų turiningam gyvenimui buvo pritaikyta viešoji infrastruktūra.
Šiandien čia nyku ir liūdna, buvusio gyvenimo ženklus stelbia medžiai, pastatai be langų, irstančiomis sienomis, laiptais. Paliktos likimo valiai kavinės, kino salės, mokykla, vaikų darželis…
Kažkada čia veikė vaikų darželis…
Jų viduje įspūdis toks, tarsi žmonės turėjo skubiai išvykti: mokykloje mėtosi knygos, sąsiuviniai su užrašyta 1986 m. balandžio mėnesio data, bet kaip palikti baldai, daiktai, išmėtyti vaikų žaislai, lovytės, vienišas pianinas… Mokyklos fojė suverstų dujokaukių krūva perša mintį, kad jomis norėta apsaugoti vaikus. Iš kompiuterių, šaldytuvų ar kitų buities daiktų belikę „griaučiai“… Tuščio miesto simboliu tapo apžvalgos ratas, atrakcionų parko atidarymas turėjo įvykti tų pačių metų gegužę…Peršasi mintis, kad laikas ir gamta sudarė sąjungą ir pamažu, lopinėlis po lopinėlio, trina nuo žemės paviršiaus paliktus žmonių veiklos pėdsakus.
– Kokie jausmai kilo visa tai regint?
– Ten pajutome, koks menkas yra žmogus prieš galingą energijos bangą, kuri per ganėtinai trumpą laiką gali sunaikinti viską, kas gražu, brangu, gyva. Priklausomai nuo to, kaip arti ir kiek ilgai buvai prie židinio 4 -ajame AE reaktoriaus bloke. Matėme mirties tiltą, nuo kurio daugybė Pripetės gyventojų stebėjo pašvaistę virš sprogusio reaktoriaus, šiandien jų nebėra tarp gyvųjų. Akivaizdu, kiek daug žmogui gali kainuoti nežinojimas. Mirtina radiacijos dozė, kurią tu gauni būdamas arti radiacijos židinio, pakelia tavo kūno šilumą, ir jautiesi tarsi išgėręs puodelį kavos, nežinai, kad galbūt po kelių valandų tavęs jau nebebus, kas atsitiko tą baisiąją balandžio naktį. Pirmomis katastrofos aukomis tapo 31 gaisrininkas, kurie nuvyko tarsi į eilinį gaisrą, neturėdami specialių apsaugos priemonių. Po kelių valandų darbo savo drabužius ligoninėje nusimovė su visa oda. Tai sukrečia… Dar ir dabar į ligoninės patalpas turistai neįleidžiami, nes radiacijos lygis jose pakankamai aukštas. Miesto gyventojai turėjo per kelias valandas palikti viską, ką turėjo…
– Ar saugu šioje zonoje žmonėms būti, liesti, kvėpuoti…
Taip šiuo metu atrodo Černobylio AE, kai 4-tojo reaktoriaus sarkofagą uždengė naujas gaubtas.
– Dauguma iš mūsų dozimetrais matavome objektų, įvairių daiktų, netgi savo batų radiacinį foną, klausėme lydinčių pareigūnų ir vadovo Šarūno patarimų nenukrypti į šalikeles, nesėsti ant žemės, nevalgyti. Takai, kuriais mus vedė, yra nuplauti, ir radiacinis fonas juose kai kur žemesnis, nei Lietuvoje. Draudžiamoje zonoje praleidome 6 val. – tiek laiko trunka ir skrydis per Atlantą 12 km aukštyje. Sakoma, kad skrydžio metu per tą patį laiką gauname didesnę apšvitą, nei zonoje. Bet lėktuvais skraidome ne taip jau dažnai…
Po miškus, žolę, samanas nevaikščiojome. Bet mums rodė vietas, kuriose radiacija viršija normą daugybę kartų. Labai liūdnai atrodo visiškai palaidotas Kopači kaimas (namai sustumti į gilias duobes su visu turtu – jos ir šiandien pulsuoja didesnį radioaktyvumą). Netoliese – „rudasis“ miškas, kuriame po avarijos nusėdo didžiausias kiekis radioaktyvių medžiagų, nelegali vadinamųjų „stalkerių“ bazė – tai paprasčiausias apleistas troleibusas, kuriame apsistodavo nelegaliai į zoną patekę lankytojai, jų buvo ir iš Lietuvos. Pakelėse ir laukuose matėme žemės ūkio ir kitokios technikos kapinynus. Ji išardyta, vertingesnės detalės ar metalas pavogti, galbūt parduoti žmonėms, kurie net neįtarė, kad toks pirkinys neša mirtį.
– Minėjote, kad Černobylio zona nėra dykynė, vadinasi, ekosistema veikia…
– Zonoje auga samanos, kerpės, žolė, medžiai, bet jie savyje sukaupę daug radioaktyvios anglies, todėl jų dar ilgai nebus galima vartoti nei maistui, nei kurui. Matėme saulėgrąžų laukus. Į zoną atvežta Prževalskio laukinių arklių, kurie sėkmingai pritapo ir gyvena zonoje. Kitokių paukščių ar žvėrių neteko matyti, išskyrus aplink zujančius benamius šunis ir mažus šunyčius, kurie žiemą tampa vilkų laimikiu. Aušinimo kanaluose puikiai prisitaikė gyventi šamai, jų yra labai daug, užauga iki 5 m ilgio. Ir jais žavisi tik zonos turistai. Pabėrėme jiems lietuviškos duonos trupinių…
– Kas dar šioje ekskursijoje paliko įspūdį?
Kai kuriose zonos vietose radiacija kelis ar keliasdešimt kartų viršija normą.
– Didelę nuostabą kėlė milžiniškos radioantenos „Duga -2“, kurias „maitino“ vienas iš keturių elektrinės reaktorių. Tai beveik 1 km ilgio ir 15 m aukščio Šaltojo karo statinys, didelės žvalgybinės „akys“, kurios jautrios radiacinei spinduliuotei net iš kitos Žemės rutulio pusės.
Kaimuose, kai kurių nuosavų namų kiemuose, matėme išmintus takelius, juose gyvena daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, atsisakę išsikelti ten, kur saugiau. Mums pasakojo ir apie vienintelę jauną merginą iš vadinamųjų „samosiolų“, įsikūrusią čia. Gyvenamasis plotas šiose vietovėse itin pigus.
Trumpam išlipome nusifotografuoti prie paminklo, skirto Černobylio avarijos aukoms ir likvidatoriams. Fotoaparatai krypo į pašonėje stūksantį naująjį elektrinės ketvirtojo bloko gaubtą, po kuriuo atsidūrė sprogusio reaktoriaus sarkofagas.
Teritorijoje teko sutikti ne tik rusakalbių, bet ir užsieniečių turistines grupes, daugiausia tai jaunimas. Mūsų vadovas pripažino, kad tokią gausią vyresnio amžiaus mokytojų grupę į zoną lydi pirmą kartą.
Nakvojome 300 km atstumu nuo zonos viešbutyje, kurio administratorė prasitarė „Normalūs žmonės vasarą važiuoja prie jūros…“
Kalbėjosi Dalė Lazauskienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“