Skurdo šešėliu neuždengsi

Šimtametė senolė iš melioracijos sunaikinto Ąžuolų kaimo tvirtina, jog gyvename gerai – nėra elgetų. Valstybės politikai tvirtina atvirkščiai: skurdas gilėja. Ir dėl to kalta ne tik girdėta „aplinka“, bet ir įstatymų leidėjai, per praėjusias kadencijas nesugebėję suvaldyti šešėlinės ekonomikos bei pažaboti jos išauginto skurdo. „Valstiečiai“, atėję į valdžią su dideliu visuomenės pasitikėjimo kreditu, ryžtasi pokyčiams, užsimoja reformuoti mokesčių sistemą. Nelaukdami nurodymų iš valdžios, darbdaviai jau rugpjūčio pradžioje samdiniams išdalijo pasirašyti naujas sutartis. Vietoje minimalios algos (380 Eur) bus mokama visu euru daugiau. Nebedirbsime už minimumą. Rubikonas peržengtas.
Oficialiai skelbiami pagrindiniai socialiniai rodikliai kol kas nepakitę: minimalioji mėnesio alga – 380 Eur, valandinis atlygis – 2,32 Eur, vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje – 808,7 Eur, vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija – 287,53 Eur. Finansų ministras Vilius Šapoka tvirtina, jog vidutinis šalies darbuotojo atlyginimas – 600 Eur („popieriuje“). Tiek gauna 610 tūkst. žmonių arba 56 proc. visų dirbančiųjų. Jie sudaro viduriniąją klasę, valstybės ir šalies ekonomikos pagrindą. V. Šapoka tvirtina žinantis ir „kitą Lietuvą“, skurstančiąją, kur vienam asmeniui tenka išgyventi už 259 Eur per mėnesį, o keturių asmenų šeimai – už 574 Eur. Ties skurdo riba ar žemiau jos Lietuvoje yra apie 30 proc. gyventojų. Eurostato duomenimis, skurdo rodiklio ES šalyse vidurkis – 23,7 proc. Pagal tyrimo metodiką, skurdo rizikai priskiriami žmonės, kurių pajamos nesiekia 60 proc. šalies vidurkio.
Vokietijos federalinė statistikos tarnyba konstatuoja, jog šalyje žemiau skurdo ribos atsidūrė 13 mln. gyventojų (16,7 proc.). Tai bedarbiai, vieniši tėvai, auginantys vaikus, neįgalieji, pagyvenę žmonės. Ateityje į šį vargstančiųjų sluoksnį rizikuoja patekti pabėgėliai, kuriems bus suteiktas prieglobstis, ir jie turės palikti laikinas stovyklas. Vokietijoje į skurstančiųjų pajamas įskaičiuojama visa jiems teikiama parama: dotacijos būsto nuomai, pašalpos, išmokos už vaikus ir pan. Pastarųjų metų duomenimis, Vokietijoje yra apie 335 tūkst. benamių, kurių kitąmet bus arti pusės milijono. Vyriausybės nustatytas skurdo lygis – 942 Eur vienam asmeniui, o šeimai su dviem vaikais iki 14 metų – 1 978 Eur. Ekspertų teigimu, už tokias pajamas galima išgyventi kaimo vietovėje, tačiau mieste būtų sudėtinga. Pavyzdžiui, Bavarijos sostinėje Miunchene skurdo riba siekia 1 128 Eur asmeniui.
ES lyderiaujančios Vokietijos visuomeninės organizacijos siūlo mažinti šalies gyventojų skurdą statant daugiau socialinių būstų, vaikų darželių, reformuoti pensijų ir socialinių išmokų sistemas.
Kaimynai lenkai 13,3 proc. didina minimalią senatvės pensiją, dabar ji bus 227 Eur per mėnesį, tam kaimynų vyriausybė skyrė 589 mln. Eur.
Graikai skundžiasi sumažėjusiomis socialinėmis išmokomis, didėjančiu skurdu. Buvusi kirpėja prieš ketverius metus kas mėnesį gaudavo 1750 Eur pensiją, tačiau socialdemokrato Aleksio Cipro vadovaujama vyriausybė ją nurėžė iki 960 Eur.
Lietuvoje, jeigu tikėsime ekonomistais, visą pastarąjį dešimtmetį formuojasi trys žmonių grupės: vadinamieji ilgalaikiai bedarbiai – pašalpiniai, kurie net nebando imtis rimtesnio darbo, išsilavinę žmonės, kurių savivertė neleidžia jiems gyventi iš pašalpų, ir jie nuosekliai, atkakliai bando išgyventi, imasi visų įmanomų darbų, bei nedidelė apie 5 proc. turtingųjų (valdininkų, verslininkų) grupė.
Buvęs Latvijos premjeras, nūnai Europos Komisijos vicepirmininkas, euro reikalų ir socialinio dialogo komisaras Valdis Dombrovskis savo knygoje apie Baltijos šalių sėkmės istoriją teigė, jog gyvenimo gerovę ir pilnatvę patiria žmogus, per mėnesį gaunantis 30 tūkst. Eur atlyginimą. Tikėtina, jog ne tik Briuselyje, kur nūnai įsitaisęs V. Dombrovskis, bet ir Rygoje ar Vilniuje yra gaunančiųjų panašias pajamas. Įvertinus mūsų piliečių išlaidų specifiką ir istorinę praktiką, tokia suma neturėtų dirginti. Latvių ombudsmenas Jūris Jansons vienoje televizijos laidoje pripažino, jog darbdaviai, mokėdami atlyginimus vokeliuose, per metus pavagia sumą, lygią metiniam šalies biudžetui. „Pilkoji“ arba „šešėlinė“ ekonomika egzistuoja ir Lietuvoje. Prisiminkime pastaraisiais metais pajudintas valstybės turtą valdančias įmones „Lietuvos geležinkeliai“, Generalinė miškų urėdija, „Lietuvos energija“. Net valstybės operos teatrui „diriguojant“ galima tapti milijonieriumi. Visuomenė toleruoja „šešėlinę“ ekonomiką, atlyginimus vokeliuose, korupcinius ryšius. Kas šiandien labiausiai kenčia dėl mažų pensijų? Sodo kaimynė aimanuoja, jog sovietmečiu tekstilės fabriko vadovas netrukdė darbininkams išsinešti produkcijos, kadangi atlyginimai buvo menki. „Visi tada nešė“, – galima pritarti žinomo politiko replikai, jog „ir tada dirbome Lietuvai“. Šiandien matome, kur kas atsidūrę.
Materialaus turto priklausomybę prieš 27 metus pakeitėme, tačiau mentaliteto, pasaulio suvokimo – ne. Anuomet „nešusieji“, „dirbusieji Lietuvai“ aklimatizavosi, o mokytojai, medicinos, kultūros darbuotojai kaip skurdo, taip ir skursta. Valstybei svarbi krašto ir finansų sistemos apsauga, o nemokamas švietimas, sveikata, socialinis stabilumas – užribyje. Pats „varguolių“ ministras, turintis gausią šeimą, prisipažįsta prieš ateidamas į valdžią buvęs tėvų išlaikytiniu. Politikų jautrumas „įrėmintas“ ketverių metų kadencija, kuriai baigiantis dėmesys „vargo Lietuvai“ paūmėja. Tautos atstovai žada, piliečiai balsuoja, vėliau netiki išrinktaisiais.
Finansų ministras skaičiuoja, jog 24 proc. šalies gyventojų verčiasi gaudami mažiau nei 313 Eur pajamų per mėnesį, turtingesnių, gaunančių iki 715 Eur – 35, 65 proc., iki 3570 Eur – 38 proc., daugiau nei 3570 Eur – 2,35 proc.
Neseniai Vyriausybė pristatė mokesčių sistemos pertvarką. „Šešėlis apsigynė“, – teigia šalies ekonomistai. „Dovana daug uždirbantiems“, – komentaru pasidalijo šalies prezidentė.
Vokiečiai skaičiuoja, jog kaime lengviau ištverti skurdą, lietuviams regisi kitaip. Geriausia išeitis – emigruoti, tikintis socialinių išmokų svetimoje šalyje. Būtent dėl tokios naštos britai inicijavo „breksitą“. Nesaldu vokiečiams, ispanams, airiams, kai darbo rinkoje, o vėliau ir socialinės paramos sistemoje jiems tenka konkuruoti su emigrantais. Mūsų valdantieji dar neprognozuoja, kas įvyktų solidžių „europinių“ išmokų gavėjams grįžus į Lietuvą. Tačiau šią „socialinę bombelę“ greičiausiai gaus kitų kadencijų politikai. O kol kas imituokime, jog skurdas suvaldytas, „sėkmės istorija“ pasitvirtino: vienam – 30 tūkst. Eur, kitam – 381 Eur. Vidurkis gražus, skurdas pažabotas. Ir jokio „šešėlio“.

Justinas ADOMAITIS

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook4Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Pasaulis iš arti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *