Atrasta ir neatrasta Suvalkija

Pernai keliavę į Lenkiją, šiais metais Paprienės bendruomenės nariai nusprendė susipažinti su „po nosimi“ esančia Suvalkija – tarsi puikiai pažįstama, tarsi vis dar paslaptinga…


Liepos 23 d. mūsų pilnas autobusas pajudėjo Paežerių dvaro Vilkaviškio rajone link. Nuo XVI a. kuriama Paežerių dvaro sodyba – unikaliausias Sūduvos krašto dvarų kultūros paveldo objektas, turintis istorinę, architektūrinę, urbanistinę ir kraštovaizdinę vertę. Dvaro ansamblis 1992 m. įtrauktas į saugojamų objektų sąrašą kaip respublikinės reikšmės kultūros vertybė ir vertinamas kaip vienas raiškiausių perėjimo iš baroko į klasicizmą laikotarpio dvarų sodybinių ansamblių Lietuvoje, o rūmai 2009 m. paskelbti valstybės saugomu paveldo objektu. Dvaras visus pasitiko sekmadienio ramybe, gražiai sutvarkyta aplinka ir nuo žuvų „verdančiu“ ežeru.
Šakių rajono miestelis Kudirkos Naumiestis per savo istoriją turėjo ne vieną pavadinimą. XVI a. buvo Duliebaičių kaimas, vėliau – Valdislavovas, Naumiestis, o 1934 m. suteiktas dabartinis pavadinimas rašytojo ir Lietuvos himno autoriaus V. Kudirkos garbei. Miestelis garsėja ir 1934 m. poetui statytu J. Grybo paminklu, kuris nebuvo nugriautas net sovietmečiu. Paminklas sukėlė keliauninkų iš Prienų kiek kritiškus pastebėjimus – gal priežiūros reikėtų daugiau, gal gėlės nevešlios, bet bendrai nuotraukai sukvietė visus.
Dar viena Kudirkos Naumiesčio įžymybė – liaudies menininko Prano Sederevičiaus sukurtos ir eksponuojamos skulptūros privačios sodybos teritorijoje. Ansamblis kurtas 1951–1979 m., jį sudaro daugiau nei 20 cementinių, betoninių su metalo konstrukcijomis viduje skulptūrų. Lakūnai S. Darius ir S. Girėnas, JAV prezidentas Dž. Kenedis, gigantiški žirgai privertė keliauninkus pasijusti nykštukais. Tai – bene vienintelis Lietuvoje panašaus pobūdžio primityviojo liaudies meno pavyzdys.
Nuo Kudirkos Naumiesčio laukė kelias į paslaptingą pasienyje su Rusija esantį miestelį Sudargą, prie kurio ant Nemuno kranto stūkso penkių piliakalnių kompleksas, menantis čia vykusias kovas su kryžiuočiais. Visi penki piliakalniai turi savo vardus: Balnakalnis, Žydkapiai, Bevardis, Pilaitė ir Vorpilis. Šis kovų su kryžiuočiais paminklas laikomas svarbiausiu po Kernavės piliakalnių istorine, archeologine ir kultūrine prasme. Atvykus į vietą, visus iš karto pribloškė nuostabi gamtos panorama: kiek akys užmatė – visur piliakalniai, o apačioje – melsva Nemuno juosta. Kaip sako vietiniai gyventojai, niekur Lietuvoje nepamatysi tokios panoramos, kaip čia, o ypač nuo Vorpilio piliakalnio!
Iš Sudargo kelias vedė Gelgaudiškio link, bet teko nemažą atkarpą važiuoti žvyrkeliu – kaip vėliau valgydami juokavo Paprienės bendruomenės nariai, jei nėra vietos maistui skrandyje, pavažiuok žvyrkeliu – tikrai atsiras. Bet tai nesugadino nuotaikos, nes Gelgaudiškio dvaras pasitiko elegancija, išpuoselėta aplinka, dvaro damos ekskursija bei vaišėmis. Sužinojome, kad šis dvaras – vienas originaliausių Lietuvos dvarų ansamblių, integravęsis į natūralų kraštovaizdį.
Gelgaudiškis, anksčiau vadintas Gedigaudiškiu, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1504 m., kuomet jis atiteko Jonui Sapiegai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriui. Dvaras ypač išsiskiria unikalia puošyba (secesija), būdinga XIX a. pab.–XX a. pradžiai. Gipso lipdinių spalvotos gėlės lubose, nuostabaus grožio krosnių kokliai visus užbūrė ir, beklausant gidės, rūmų damos Dianos, privertė mintimis nukeliauti į praeitą amžių ir tarsi filme stebėti gražią dvarininkų meilės istoriją.
Paskanavę dvaro sūrių ir giros, Paprienės bendruomenės keliauninkai patraukė Plokščių link. Plokščiai – gyvenvietė Šakių rajone, išsidėsčiusi kairiajame Nemuno krante, priešais Raudonę. Kaime stovi medinė XIX a. antros pusės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia su unikaliu varpu, nulietu dar 1573 m. O labiausiai kaimas išsiskiria upeliu – gatve, kuria turistams važiuoti dabar jau draudžiama, bet vietos gyventojai ja tebesinaudoja – būtent aplink Vaiguvos upelį ir sukasi tos „gatvės“ gyvenimas. Vasarą vietiniai gyventojai upę – gatvę įveikdavo arkliais, traukiančiais šieno vežimus, malkų atsigabendavo traktoriais ir automobiliais. Gimdyti ar laidoti važiuojama irgi tuo pačiu upeliu, o žiemą keliaujama jo ledu. Plokščiai nustebino ir istoriniu archeologiniu paminklu –Šventaduobe, kuriame dar tarpukariu įrengtas lurdas.
Grįždami į namus prieniškiai sustojo prie Zapyškio bažnyčios, vieno ryškiausių Nemuno slėnio akcentų. Bažnyčia yra gotikinės architektūros paminklas, saugojamas ir globojamas valstybės. Tačiau dabartinė jos būsena byloja, kad bažnyčios pastatas buvo nualintas potvynių, žmonių veiklos, istorijos peripetijų.
Iš Nemuno slėnio prie Zapyškio bendruomenės nariai grįžo į Nemuno slėnį Prienuose – gal kiek ir pavargę, bet daug pamatę, sužinoję ir bendruomeniškai praleidę gamtos dovanotą saulėtą dieną.
Jūratė Zailskienė,
Paprienės bendruomenės pirmininkė

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje „Mums rūpi. Rūpinkimės kartu!“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *