Seimo narys Vytautas Kamblevičius: „Visada palaikiau ir palaikysiu reformas, bet ne saujelei reikalingus sprendimus…“

Praėjusį antradienį pratęstos Seimo sesijos metu buvo priimtos Miškų įstatymo pataisos, susijusios su urėdijų reforma, dėl kurių buvo „sulaužyta daug iečių“. Gal pirmą kartą Lietuvos politinio gyvenimo istorijoje buvo oficialiai raštu įteisinti mainai. Nesulaukę koalicijos partnerių – socialdemokratų – palaikymo, valstiečiai ir žalieji jį „nusipirko“ iš konservatorių. Pirkimo kaina – raštiškas pažadas peržiūrėti neseniai priimtas įstatymo pataisas dėl PVM tarifo šildymui.
Apie priimtas Miškų įstatymo pataisas ir jų priėmimo kelią kalbamės su Seimo Kaimo reikalų komiteto nariu, partijos „Tvarka ir teisingumas“ Prienų skyriaus pirmininku Vytautu Kamblevičiumi.
– Jūsų frakcijos nariai buvo prieš. Jūs – taip pat. Kodėl? Ar Jūs – prieš reformas?
– Visada palaikiau ir palaikysiu reformas, kurios yra gerai apgalvotos ir paremtos kaštų ir naudos analizės būdu, nes statistika yra puikus lakmuso popierėlis, leidžiantis įvertinti ar Lietuvai miškų reforma bus ekonomiškai naudinga. Deja, ši reforma pateikta neatlikus jokių paskaičiavimų.
Paradoksalu, tačiau Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos deleguotas aplinkos ministras Kęstutis Navickas verslininkams atriš rankas sunaikinti visus Lietuvos miškus. Prisipažinsiu, man absurdiškai skamba „valstiečių“ partijos deleguoto aplinkos ministro teiginiai, jog jo inicijuota reforma prisidės prie regionų plėtros. Kaip ji prisidės, jeigu artimiausiu metu planuojama atleisti apie 3000 darbuotojų, dirbančių būtent periferijoje?
 Man planuojama reforma taip pat primena Nepriklausomybės atkūrimo pradžią, kai panašiai, kaip dabar, „buldozeriu“ vykdėm žemės ūkio reformą. Jos pasekmės – tūkstančiai tuščių namų kaimuose, pro kurių kiaurus stogus gali naktį matyti nebent mėnulį, o ne žadėtą saulę, kuri turėjo šviesti viršum atgimusio kaimo.
Po antradienį priimtų pataisų tuščių trobų ir merdinčių pastatų dar padaugės, nes be darbo liks ir nemaža dalis miške dirbusių žmonių, ir nedidelių lentpjūvių darbininkų.
Akivaizdu, kad priimtos Miškų įstatymo pataisos yra taikomos tik saujelei pramonininkų, kurie daugelį metų mina Seimo slenksčius, siekdami gauti išskirtines sąlygas apsirūpinti mediena, t. y. kitų sąskaita apriboti konkurenciją, sumažinti kainą 20 – 30 proc. Taip kasmet iš valstybės biudžeto šis įstatymas į privačių asmenų kišenę padės perkelti apie 30 – 50 mln. eurų, o be darbo likę darbingi žmonės taps arba pašalpų prašytojais, arba emigruos. Statistika kalba pati už save. Per pirmąjį šių metų pusmetį emigravo 32 000 Lietuvos gyventojų, 10 000 daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai.
Pasekmės bus skaudžios ir miškams. Tokios reformos pasekmes jau jaučia latviai. Kodėl mes norime kartoti tas pačias klaidas ir nenorime pasimokyti iš etapais reformą vykdančių kitų kaimynų – estų? Gaila, kad valstiečių nesustabdė ir prezidentės pasakyti žodžiai, jog reformai vykdyti reikia proto.
– Galbūt todėl, kad įstatymo pataisos buvo priimamos skubotai, toks sudėtingas buvo jų priėmimas ir taip prieštaringai jos vertinamos?
– Per dvidešimt setynerius metus tokio įstatymo priėmimo būdo nebuvome patyrę. Miškininkų bendruomenė buvo ignoruojama, mokslininkų ir ekspertų išvados buvo nereikalingos, norėta apsiriboti tik su Vyriausybe beveik už pusę milijono eurų praėjusių metų spalį sutartį sudariusios CIVITTA įmonės pateikta nuomone. Vyriausybės pasamdyta, ji ir galėjo pateikti tik Vyriausybei palankią nuomonę.
Kai pareikalavome išsamesnių vertinimų bei panorome sužinoti ir kitų ekspertų vertinimus, tapome neparankūs. Štai tada ir prireikė „buldozerio“, kuriuo, pasak niškininkų profsąjungos atstovės, buvo važiuojama „per gyvus žmones“. „Raganų medžioklė“ vyko ir Seime. Buvo medžiojami balsai. Abejojantys ir turintys savo nuomonę Seimo nariai juto didelį spaudimą.
Ir ruošiantis įstatymo priėmimui, ir priėmimo dieną padaryta ir daugelis procedūrinių pažeidimų.
– Ar jų neišvengta ir Kaimo reikalų komitete, kurio nariams šių pataisų priėmimas turėjo būti itin svarbus?
– Deja, taip. Mūsų komitetas atsidūrė šios reformos smaigalio viršūnėje. Komiteto pirmininkas kelis kartus bandė pažeisti statutą, nors ir buvo perspėtas. Tai pripažino ir Etikos ir procedūrų komisija. Iš pradžių mums buvo teikiama tik Vyriausybės ekspertų išvada, be to, kai kurie mūsų posėdžiai buvo virtę farsu. Mums, oponuojantiems komiteto nariams – Kazimierui Starkevičiui, Juozui Baubliui, Petrui Čimbarui ir man – pirmininkas vieno posėdžio metu tiesiog neleido kalbėti. Kaip ir posėdyje dalyvavusiam Miškininkų sąjungos vadovui, A. Stulginskio universiteto Miškų fakulteto dekanui, profesoriui Edmundui Bartkevičiui.
Atrodo, kad šiame Seime formuojasi nauja praktika – ignoruoti kitą nuomonę ir nepaisyti demokratijos principų. Jau netgi norima kurti parlamentinę komisiją prieš „stumtą“ reformos variantą drįsusių pasisakyti Seimo narių veiksmams ištirti. Sunkiai suvokiama, bet taip yra.
Dar kartą noriu pasakyti, kad šios, skubos tvarka ir neatsakingai priimtos pataisos turės labai skaudžias pasekmes. Ir to gali nematyti tik neprofesionalūs arba konkrečių tikslų siekiantys pataisų „rėmėjai“. Taip pat noriu pastebėti, kad labai keistas buvo ir kai kurių liberalų elgesys. Dalis jų, tarp kurių buvo ir anksčiau savo pataisas teikęs Simonas Gentvilas su savo komanda, dar priėmimo dienos rytą teigęs, kad balsuos prieš „stumiamą“ projektą, po pietų staiga balsavo „už“. Manau, kad ateitis parodys, kas lėmė tokią nuotaikų kaitą.
– Ačiū už išsakytas mintis.
Parengė Ramutė Šimukauskaitė
Užs. Nr. 34