Po buvusias mokyklas pasidairius…

Būrys Jiezno gimnazijos mokytojų leidosi į tradicinę kultūrinę – pažintinę mokslo metų pabaigos kelionę. Šįkart maršrutas driekėsi po Šakių rajoną. Svarbiausias taškas – Plokščių pagrindinė mokykla.
Nežinau, ar šiuo atveju tiktų žodžiai, pavyzdžiui, maloniai nustebome tuo, ką pamatėme, ką išgirdome. Mus, Jiezno gimnazijos mokytojus, visą bendruomenę „lepina“ jau geras dešimtmetis nesibaigiantys renovacijos reikalai, nuolatinis „nėra pinigų“, o atvykus į Šakių rajoną, atrodo, patenki į kitą valstybę: išpuoselėta mokyklos aplinka, pastatas atnaujintas ir iš išorės, ir viduje, kiekviename kabinete naujutėliai baldai, mokykliniai stalai pritaikyti bet kokiam jų perstatymui, organizacinė technika, žaliuzės. Informacinių technologijų kabinete suskaičiavome 15 naujų kompiuterių. Kai mokykloje yra 10 klasių komplektų, o iš viso mokosi 93 moksleiviai… Ir dar apsilankėme jaukiose, turtingose ikimokyklinio skyriaus patalpose. Vasaros atostogoms įsibėgėjant, jose, trijų suaugusiųjų prižiūrimi, tą dieną laiką leido penki mažyliai (čia, kaip sakoma, įspūdžiui sustiprinti).
Plokščių pagrindinė mokykla 2019 metais švęs 200 metų jubiliejų. Įkurta mažame bažnytkaimyje, kaip pasakojo Gražina Kazarian, istorijos mokytoja metodininkė, profesionali gidė, visą kelionės laiką lydėjusi mus po mokyklą, Plokščių miestelį, įsikūrusį vaizdinguose kairiosios Nemuno pusės krantuose. 1966 m. tapusi vidurine, 2012 m. pertvarkyta į pagrindinę su ikimokyklinio ugdymo skyriumi ir nuo 2013 m. rugsėjo pirmosios dienos veikia kaip Plokščių mokykla – daugiafunkcis centras. Plokščių pagrindinė mokykla su joje įkurdintu Dienos centru miestelio bendruomenei – vaikams ir suaugusiesiems – buvo ir liko didžiulis traukos taškas. Keramikos užsiėmimai, sportas, saviveikla, muzika (beje, čia dirba ir viena buvusi mūsų mokyklos muzikos mokytoja), vasaros stovyklos vaikams, šventės, projektinės veiklos, susitikimai su poetais, rašytojais, kitais žymiais žmonėmis…Įvairiose veiklose dažnai persipina ir vaikų, ir suaugusiųjų užsiėmimai, stiprindami bendruomeniškus ryšius. Kaip sakė mokytoja Gražina, mokykla dažnai atlieka ir kultūros namų funkcijas.
Viena iš veiklos sričių – muziejus, kuriam eksponatai pradėti kaupti dar 1965 m. Ir čia buvome nustebinti: iš pažiūros kuklus, nedidelėje patalpoje jau 1979 m. ilgametės istorijos mokytojos Aldonos Isevičienės iniciatyva ir rūpesčiu įkurtas mokyklos muziejus, šiandien jau sunkiai betalpinantis visus savo turtus, yra tikras lietuvybės istorijos, kalbos puoselėjimo centras. Tai, ką mums papasakojo, parodė mokytoja Gražina, dabartinė muziejaus šeimininkė, verta žinoti ir skleisti daugeliui žmonių, besidominčių nepriklausomos valstybės kūrimo ištakomis, gimtosios kalbos saugojimu ir puoselėjimu Lietuvai pačiais sunkiausiais carinio režimo metais.
„Jei ne Petras Kriaučiūnas, mūsų Plokščius mažai kas Lietuvoje žinotų“, – teigė aktyvus kraštotyrininkas mokytojas, visuomenininkas Vytautas Valunta. Ir iš tiesų, Plokščių pagrindinės mokyklos muziejuje Petrui Kriaučiūnui, 1887 m. caro administracijos atleistam kartu su kitais lietuviais iš Marijampolės gimnazijos mokytojo pareigų už lietuvybės skatinimą ir skleidimą (litvomanas, nelegalios spaudos platintojas ir knygnešys, savais pinigais rėmęs šią veiklą) ir nuo 1889 metų sausio 30 dienos paskirtam Plokščių taikos teismo teisėju, muziejuje skirta daug vietos, reiškiama derama pagarba šviesiam šio žmogaus atminimui. Teisėjo darbą Plokščiuose P. Kriaučiūnas dirbęs 10 metų. Ir per visą tą laiką nepailsdamas, rizikuodamas, degė lietuvybe pats, šios šviesos link vedė kitus. Pas panemunėje, senajame dvaro name, Plokščių gale, įsikūrusį P.Kriaučiūną lankėsi studentai, kunigai, šviesuomenė. Čia buvo tariamasi dėl lietuviškos spaudos leidimo bei platinimo. Čia lankėsi J.Basanavičius, A. Baranauskas, J. Jablonskis, P. Avižonis, J. Tumas – Vaižgantas, G. Petkevičaitė – Bitė, P. Višinskis, Vincas Kudirka. Pastarasis P.Kriaučiūno namuose buvo toks dažnas, kad net caro žandarai žinodavo, kur jo ieškoti.
Į šią „Kalbininkų Meką“ (Vyt. Žeimantas. „Nemunėlis bėgo kaip skystas sidabras“; „Lietuvos aidas“, 2005 m., Nr.193.) Plokščiuose buvo atvykę garsus rusų kalbininkas Aleksandras Aleksandrovas, danas etnografas Age Benedictenas, prancūzų mokslininkas Boduenas de Kurtene, čekas Vaclavas Machekas, suomių kalbininkas Jooseppi Mikkola su žmona rašytoja Maila Talvio, kiti žinomi asmenys. XIX amžiuje Europos kalbininkai vis labiau įvertina lietuvių kalbos senoviškumą ir svarbą lyginamajai indoeuropiečių kalbotyrai. O svetingasis Petras Kriaučiūnas mokėjo aštuonias kalbas, tarp jų ir svarbiausiąją – lietuvių, dėl kurios likimo (rusinimo ir lenkinimo) jau buvo rimtai susirūpinta. „Didesnio lietuvio, kito įžymesnio už jį žmogaus tuomet nebuvo Suvalkų žemėje, – taip apie Petrą Kriaučiūną sakė kalbininkas Jonas Jablonskis. – Jis buvo ir žodininkas, ir žadintojas, ir kurstytojas – buvo visų galų žmogus.“ Jonas Rudokas 2017 m. P.Kriaučiūną pavadinęs lietuvybės apaštalu Sūduvoje.
Ir dar vienas svarbus faktas apie Plokščiuose puoselėtą ir tebepuoselėjamą lietuvybę – danų etnografo, profesoriaus A.Meyer Benedicteno pastangomis 1896 m. Kopenhagoje išleistą knygą „Lietuva“, kurios vieną iš retų egzempliorių matėme ir Plokščių pagrindinės mokyklos muziejuje. Kaip pasakojo mokytoja Gražina, XIX a. pabaigai toks leidinys, kad ir danų kalba, buvo itin drąsus žingsnis pristatyti pasauliui Lietuvą, tuo metu dar tik siekiančią išsivaduoti iš carinės Rusijos gniaužtų. Vėliau ši knyga buvo išversta ir į kitas kalbas, taip pat ir į lietuvių. Kaip mums pasakojo, ši knyga pagal savo svarbą gali būti šalia A.Šapokos „Lietuvos istorijos“.
Matyt, gero lietuvybės užkrato palikta šiame Sūduvos kampelyje. Nuo 1988 m. Plokščiuose rengiamos mokslinės kalbininkų konferencijos. Suomijoje (!) įkurta K.Donelaičio draugija nuo 2004 m. kasmet skiria 50 eurų stipendiją už moksleivių rašinius. Šiais metais buvusio mokytojo V.Ambraso sumanymu paskelbtas Nepriklausomybės akto dailyraščio konkursas, kurio premijoms pinigus skyrė tas pats minėtas fondas, o nugalėtojus sveikino ir ant geriausių darbų pasirašė pats L.Mažylis. Beje, Plokščiuose lankėsi, ir ne po vieną kartą, visi Lietuvoje reziduojantys Suomijos ambasadoriai, tapę mokyklos Garbės svečiais. Mokytoja Gražina, pasakodama apie muziejų, visos mokyklos veiklas, lyg tarp kitko pamini mokinių darbus, vykdomus įdomius projektus, respublikinius laimėjimus, organizuojamus tarptautinius seminarus…
Mūsų ekskursija Plokščiuose tik prasidėjo, o įspūdžius vien iš mokyklos sunku ir besutalpinti galvoje. Ramybės neduoda įkyri mintis: kiek daug mes nežinome apie mūsų, savo tautai, kraštui nusipelniusius žmones!
Plokščiai turtingi ne tik puikiai veikiančia ir puikiai sutvarkyta mokykla, jos muziejumi ir jame talpinamomis visai Lietuvai svarbiomis istorijomis, kurioms išpasakoti reikėtų daug laiko. Mokytoja Gražina mus lydėjo į miestelyje, Švenčiausios Mergelės Marijos bažnyčios kalno papėdėje esantį memorialą „Kančių keliai“, vienintelį tokį Lietuvoje, kur ramybėje, taikiai vieni šalia kitų ilsisi Nepriklausomybės kovų dalyviai ir II-ajame pasauliniame kare žuvę rusų kareiviai (ties Plokščiais 3 mėnesius stovėjo fronto linija). Tremtin išvežtųjų bei partizaninio judėjimo dalyvių atminčiai skirta siena su joje iškaltomis 382 pavardėmis. Pasivaikščiojome vaizdingąja Vaiguvos upe – gatve, kuria piliakalnio link dažnai eidavo ir Vincas Kudirka, nuo caro žandarų ten nešdavęs slėpti savo rankraščius. Pakilome į bažnyčios kalną, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į Nemuną, už kurio į kairę – Raudonė, į dešinę – Veliuona. Belieka užsimerkti ir įsivaizduoti, kaip atpūškuoja iš Kauno garlaivis, gal „Vytautas“, gal „Perkūnas“, atplukdo garbius svečius Kriaučiūnų sodybon. Šių vaizdų sužavėta, prisiklausiusi melodingų liaudies dainų, Maila Talvio tai aprašė savo romanuose. Beje, Plokščių bažnyčioje, jau trečioje (pirmoji buvo pastatyta 1610 m.) šioje vietoje, skamba vienas iš Lietuvoje seniausių varpų, išlietas dar 1573 m. Ko gero, šio varpo skambesys buvo toks stiprus, kad ir miestelio herbe varpas pavaizduotas, ir V.Kudirkos „Varpas“ čia dar tebeskamba… Pabuvojome ir Plokščių lurde, prie Didžupės esančioje grotoje, prie kurios veda gražiai sutvarkytas, medžio skulptoriaus Zigmo Sederavičiaus darbais išpuoštas ir dailiomis liepaitėmis apsodintas takas, o leidžiantis prie grotos (ir kylant!) tenka įveikti 100 laiptų pakopų. Nusileidus gali išvysti ne tik mergelės Marijos atvaizdą, bet ir stebuklingą šulinį, kurio vandens lygis nesikeičia nei per polaidį, nei per sausras, o jo atsigėrus, juo nusiprausus, sako, gali tikėtis stebuklų. Apie tai byloja daug gražių legendų. Pasirodo, šioje vietoje vykstantys Parcinkulių atlaidai pritraukia daugiau tikinčiųjų nei bažnyčioje. O pastaraisiais metais šioje vietoje vis dažniau žiedus sumaino ir jaunieji.
Mūsų išvyka tęsėsi Gelgaudiškio dvare. Čia mus pasitikusi ponia Diana supažindino su dvaro istorija, pavaišino gardžiais sūriais. Dar viena maloni ponia Edita mokė dvaro šokių skambant J.Štrauso, valsų karaliaus muzikai. Aplankėme Sudargo piliakalnių kompleksą ir buvome pritrenkti, turbūt šis žodis puikiausiai atspindėtų tai, ką patyrėme juos išvydę, tos didybės, to įspūdžio, žvelgiant nuo jų viršūnių į Nemuną, bandant įsivaizduoti, kaip čia žmonės gyveno prieš šimtmečius, kaip pagoniškas šventes švęsdavo, kaip su kryžiuočiais kovojo. Piliakalniais grožėjomės ne tik mes. Viena graži šeimynėlė, tėtis ir mama, vedini trimis dukterimis, ant piliakalnių fotografavosi išskleidę savo šeimos vėliavą. Sakėsi, kad Sudargų piliakalniai jau penkiasdešimti jų šiais metais aplankyti. Čia – pamąstymui. Apie tėvų ir vaikų bendravimą, apie patriotinių jausmų puoselėjimą.
Grįždami namo sukome Jurbarko link, ilgiausiu Lietuvos tiltu pervažiavę per upių tėvą, dešiniajame Nemuno krante dar stabtelėję prie Raudonės pilies, grįžome namo.
Į Plokščių pagrindinę mokyklą mums kelią nutiesė mūsų dailės mokytoja Audronė, šioje mokykloje ne tik sportinę karjerą dariusi, bet ir aktyviai veikusi su jos kraštotyrininkais, dalyvavusi įvairiose ekspedicijose. Beje, Plokščių pagrindinės mokyklos muziejuje kabo nuotrauka, kurioje geriausi mokyklos sportininkai, Respublikos čempionai pavaizduoti. Tarp jų ir mūsų kolegė! Ir mums, namo begrįžtantiems, gimė mintis: gal kitai kelionei taip pat būtų galima rinktis kokią nors, kieno nors buvusią mokyklą. Tiesa, mūsų gimnazijoje nėra jau tiek daug iš svetur atkeliavusių, dauguma vietiniai, jiezniškiai. Tačiau maršrutas Rytų Lietuvos link vis dėlto numatytas. O tuo tarpu „tebevirškiname“ įspūdžius iš šios kelionės. Kaip vienas iš keliauninkų sakė: važiuoji keliu per Lietuvą, rodos, kas čia tokio, kas ypatingo, visur panašūs vaizdai. O tik išsuk iš pagrindinio kelio ir, še tau! Kiek visko gražaus, pasirodo, mes turime.
Ramutė Bubnienė
Jiezno gimnazijos pradinių klasių mokytoja metodininkė