Nelinkėtų tokios laimės

„Visa mano dalia – tik rūtelė žalia, – sako vyriausia (skaičiuojanti devyniasdešimt šeštuosius) Balbieriškio gyventoja Albina Aliulienė. – Iš namų išėjau dar vaikas, tėvo išvaryta, neturėdama nei pasikloti, nei užsikloti, viską teko užsidirbti pačiai“. Šviesios atminties senolė prisimena sunkią vaikystę ir jaunystę, klaikų šeimyninį gyvenimą, valdžios panaikintą Ąžuolų kaimą. „Dievulis mane laiko, – kalba A. Aliulienė, – jam pasižadėjau sulaukti šimto metų, tik neseniai pradėjau vaistus pirkti“.

A.Aliulienė gimė Mackiuose Vinco Aleksandravičiaus ir iš Kalesnykų kilusios Marijos Tamulionytės – Aleksandravičienės šeimoje. Albina buvo vyriausia, turėjo tris seseris (Anelę, Stasę, Oną) ir tris brolius (Juozuką – mirusį pusės metų, Antaną ir Jurgį). Dabar likusi viena. Tėvas iš senelio buvo paveldėjęs gražų ūkį, nemažai žemės, miško, tvirtus trobesius (namą, kluoną, tvartą, svirną), tačiau labiau už darbą mėgo degtinę. Su tokiu laidoku Tamašausku iš Dargupio girtuokliaudavo, stikliuką kilnojo ir su kitais. Pirmiausia pragėrė žemę, mišką, o paskui ir trobesius, liko kampininku. Sulaukusią devynerių Albiną tėvas išleido iš namų, girdi, nesėdėk man ant sprando, eik, pati užsidirbk. Ta trejus metus tarnavo pas Stasį Paulauską Ąžuolų kaime – ganė žąsis, karves, prižiūrėjo namus, ūkininko dukrelę Birutę. Apie Albinos mokslus nei tėvai, nei ūkininkas neužsimindavo, tik kai reikėjo mokytis poterių – mergaitę išleisdavo į Balbieriškį pas kunigą. Paskui trejus metus Albina tarnavo pas ūkininką Juozą Naruševičių, tik jau ne piemene, o merga: melžė karves, grėbė šieną, dirbo per rugiapjūtę, kūlimą. Visi metų laikai buvo kupini nepabaigiamų darbų. Sekmadieniais šeimininkas išleisdavo į bažnyčią ar jaunimo vakarones, nesibardavo, jei mergina grįždavo jau visiems sumigus. „Auksinis žmogus buvo“, – J. Naruševičių prisiminė A. Aliulienė.
Sulaukusi pilnametystės mergina išėjo mokytis amato pas siuvėją Luksnėnuose. Mokslas truko dvejus metus. Ūkininkas buvo pažadėjęs sumokėti už mokslus, tačiau pinigus atidavė merginos tėvui, o šis pragėrė. Siuvėjas merginą išvijo namo, girdi, eik ir atnešk. Ką darys tėvas – pardavė paršą ir su kaimynu Antanu Krickumi nuvežė pinigus siuvėjui.
„Alytuje ieškodama darbo susipažinau su Stasiu Aliuliu iš Kaniūkų, tas pažadėjo nupirkti siuvimo mašiną, tai ir sutikau, – prisimena A. Aliulienė, – ištekėjau 1940 metų spalį, o per Kūčias jau verkiau. Visi jo gabumai – kilnoti šaukštą ir stikliuką. Parėjęs girtas mušdavo, mane su vaikais išvydavo iš namų, o kelis kartus ir nušauti bandė“.
Pasak moters, kareivis dvejus metus sargybą eina, o jai vyro siautėjimą teko kentėti 45 metus. „Nei numirti, nei gyventi“, – atsidūsta senolė. Keisčiausia, jog valdžioms keičiantis (rusams ir vokiečiams), girtuoklis vyras nebuvo šaukiamas į kariuomenę, nei stribams, nei partizanams neužkliuvo, jog turi ginklą. Baigiantis karui Aliuliai Ąžuolų kaime nusipirko Mikulevičienės – Duobienės namus. Kai prasidėjo kolūkiai, S. Aliulis Mackiuose dirbo traktorininku, per degtinę šviesios dienos nematydavo, tačiau dėl visų savo negandų kaltindavo žmoną. O ši ir vaikus (dvi dukras) augino, ir į kolūkį ėjo, namų ūkį (karvę, kiaulę, pulką vištų) prižiūrėjo. „Arti, sėti, šienauti, rugius kirsti, dalgį išplakti, malkas sukapoti – visus vyriškus darbus mokėjau“, – prisimena A. Aliulienė.
Kiek kartų būdavo: parvairuoja vėlai naktį į kiemą traktorių visiškai girtas vyras, o ryte iš kelių kaimų renkasi nukentėjusieji. Vienam išlaužė sodo obelis, kitam pervažiavo karvę, trečiam suniokojo pasėlius. „Eidavau pas kolūkio pirmininką, važiuodavau į partijos komitetą Prienuose, – pasakoja senolė, – tik kartą vyrą nubaudė penkiolikai parų, grįžęs iš daboklės visą pusdienį buvo kaip šilkinis“.
Kai melioracija ėjo per kaimus, sunaikino visas Ąžuolų gyventojų sodybas: Aliulių, Bakūnų, Antano Baranausko, Jono Bosikio, Duobų, Albino Grinkevičiaus, Kračkų, Kurapkų, Vlado Marčiukaičio, Navickų, Stasio Paulausko, Petrauskų.
A. Aliulienė slapčia nuo vyro buvo susitaupiusi pinigų, už vienuolika tūkstančių rublių nusipirko siuvėjo Stasio Lukoševičiaus namą Balbieriškyje su septyniais arais žemės. Norėjo pirkti netolimame kaime, bet kolūkio pirmininkas neleido. Po metų gerklės vėžiu mirė vyras, gydytojai sakė, jog ligą išprovokavo besaikis gėrimas ir rūkymas.
„Likusi viena, pasistačiau tvartelį, išsikasiau šulinį, namą apkaliau lentutėmis, – pasakoja A. Aliulienė, – iš vienos karvės per du dešimtmečius užsiauginau penkiolika telyčių, vieną atidaviau dukrai, kitas anūkams“.
Senolė pasakoja dirbusi kaip arklys, karvę ganydavusi miesteliui skirtose ganyklose, o šieno pasigamindavusi Dargupio kaime netoli buvusios Smolsko sodybos prie miško, grūdų nusipirkdavusi, susimaldavusi rankinėmis girnomis. Karvės atsisakiusi visai neseniai, baigdama devintą dešimtį. Dabar teturinti pulkelį vištų, pati pasisodinusi keletą arų bulvių, jas apkaupusi, turi lysvę daržovių. Tik ravėti sunku – neprimato, kur išdygusi morka, o kur žolė. Siuvimo mašina didžiajame kambaryje nenaudojama dėl prasto šeimininkės regėjimo. Televizorius tyli, žinias ir orų prognozes praneša radijas. Maistui moteris neišranki – mėgsta daržoves, kiaušinienę, iš atvažiuojančios parduotuvės savaitei nusiperka du batonus ir pusę kepaliuko juodos duonos. Namuose vaikšto be lazdos, tik, kai sumano aplankyti giminaitę ant Opninės kalno, eina pasiramsčiuodama lazdele.
„Gyvename gerai, – kalba senolė A. Aliulienė, – prie Smetonos ubagai eidavo ir eidavo, o dabar nematyti nė vieno, visiems visko gana, tik dirbti nėra norinčiųjų. Reikėjo sutaisyti krosnį, grindis virtuvėje sudėti – atėjo vienas girtuoklis, išvijau, tada kitas, ir tas ne geresnis, po ilgų paieškų anūkai meistrą Prienuose rado“.
Žalumoje skęsta A. Aliulienės sodyba Balbieriškio „senamiestyje“. Prie pat gatvės – vešlūs rūtų kupstai, retai kur tokių pamatysi. Senolė išlydi svečią. Šmaikštauja apie pasižadėjimą ilgai gyventi, o kai ateis laikas atsisveikinti, nusižiūrėjusi vietą ne prie vyro, o šalia senelio, į kurį panaši darbštumu ir kantrybe.
„Buvau radusi tokią laimę, kad ją perkūnas“, – atsisveikindama sako A. Aliulienė.

Justinas ADOMAITIS