Seimo valia aukštojo mokslo reformos orientacinių lenktynių trasa beveik nužymėta specialiu nutarimu: Vyriausybės darbo grupės pasiūlymai radosi šiukšlių dėžėje. Vietoj to Seimo švietimo ir mokslo komitetas pateikė, ir parlamentas patvirtino kitokį valstybinių aukštųjų mokyklų integracijos planą: Vilniuje ir Kaune palikti po vieną plačios apimties klasikinį ir po vieną specializuotą technologinį universitetus. Didžiausiuose šalies miestuose dar gali būti po vieną specializuotą sveikatos, meno aukštąją mokyklą. Klaipėdoje ir Šiauliuose numatyta turėti „aukšto lygio mokslinius universitetinius centrus, kurie galėtų būti kitų universitetų padaliniai. Švietimo ministrė Jurgita Petrauskienė šį sprendimą pavadino „kompromisiniu vietoj greitkelio“, tačiau prognozuotina, kad būtent toks modelis bus stumiamas Seime svarstant ir įtvirtinant naują universitetų tinklo koordinačių sistemą. „Aišku, kad nebelieka Sporto, ir aišku, kad nebelieka Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU). Tie rėmai yra praverti, ir jie nori ar nenori turi eiti ta linkme. Tą jie ir daro, ASU jungiasi su VDU“, – „Delfi“ sako p. Jovaiša.
Iš stumdytųjų leksikos dar galima įtarti, kad visus, besipainiojančius tokios reformos kelyje, politinis buldozeris negailestingai stumdys į kelkraščio griovius, nepaisant besipriešinančiųjų pastangų bei investicijų į viešųjų ryšių paslaugas.
Tai, kad kai kuriems universitetams (pvz., Šiaulių ir Vytauto Didžiojo), o ir pačiai ministerijai prireikė viešųjų ryšių specialistų paslaugų, rodo, kad nuo pat šios Seimo kadencijos pradžios diskusijos apie reformą virto olimpinėmis universitetų žiurkių lenktynėmis. O kai kada – net atvira, ne visai džentelmenišku stiliumi reiškiama priešprieša, akivaizdu, kad net kažkaip kažkada reformai pasibaigus, iškasti apkasai bei prieštankiniai grioviai dar tam tikrą laiką akivaizdžiai trukdys konstruktyviai bendrauti kai kurių aukštųjų mokyklų bendruomenėms. Taip pat kurti bendrus projektus, integruojant giminingas studijų programas. Kitaip tariant, pasekmės bus gana skausmingos. Grioviai, tvarkant aplinką, tvarkomi, žinia, paskiausiai.
Svarbiausia, kad aukštųjų mokyklų bendruomenės dėl to nėra kaltos. Taip, paskutiniu metu jos gyveno su sąlyginiu pritekliu ir ramybe, tačiau jų tarpusavio išsidraskymas viešojoje erdvėje radosi kaip tik politikų pastangomis. Dabartinė Seimo dauguma laikosi kažkokios specifinės reformų vykdymo taktikos – iš pradžių leidžiami balionai (įvairios idėjos mirtininkės), akylai stebint, kurie jų bus pirmieji pašauti, po to provokuojama „suinteresuotų grupių diskusija“, o vėliau, kada iš diskusijos lieka tik taškymasis seilėmis, tas reikalas užbaigiamas, o į sceną sulipa iškilmingas minas turintys veikėjai ir praneša, kad „dabar bus taip“ (už lango jau riaumojant buldozeriams).
Taigi būsimosiose aukštųjų mokyklų Lietuvoje konfigūracijose yra bent šiokių tokių ženklų. Ko akivaizdžiai trūksta, tai atsakymų, kaip bus užtikrinama aukštojo mokslo kokybė, ir kokiais lakmuso popierėliais ji retkarčiais bus pamatuojama. Šis aspektas, beje, yra tiek pat svarbus, kaip ir mokyklų tinklo optimizavimas, nes dabartinę kokybės būklės vertinimą keičia iš esmės. Dabar galiojanti netobula, įvesta triskart rusiškai prakeikto Gintaro Steponavičiaus (šv. ministro 2008 – 2012 m.), buvo grindžiama studentų pasirinkimu. Studentai rinkosi tas programas, kurios, jų nuomone, buvo bent jau padorios, nešė ten studijų finansinius krepšelius, ir tai galima bent jau iš dalies laikyti kokybės indikatoriumi.
Dabartinė švietimo bendruomenės viršūnė yra akivaizdžiai labiau paternalistinė, todėl natūralesnes studentų preferencijas pakeis kažkas kitokio, tačiau koks tai bus kokybės matavimo vienetas, – niekas nežino.
Nors iš Seimo švietimo ir mokslo komiteto pirmininko Eugenijaus Jovaišos viešų pareiškimų ir galima kai ko tikėtis. Galbūt bus laukiama darbdavių organizacijų vertinimo, gal kažko panašaus. Ponas Jovaiša interviu „Delfi“ portalui viena iš didžiausių netvarkų įvardina tai, esą kai kurie studentai jau po pirmųjų metų universitete viską meta ir nori kažką keisti. Suprask, tiesiog netvarka. Būtų daug geriau, jeigu jauni žmonės būtų teisingai suorientuoti dar mokykloje, gimnazijoje, eitų į universitetą, žinodami, ko nori, o baigę universitetą jau būtų amatininkai, atitinkantys šiandien pramonininkų skelbiamus kriterijus.
Ir čia yra dar viena milžiniška problema, apie kurią, manding, kalbama išvis mažiausiai: reforma, pristigus valstybei pinigų, daroma vadovaujantis finansų racionalumo kriterijumi, tačiau visiškai neatsakant, kas turi būti universiteto absolventas: konkrečios srities amatininkas, žengiantis pas lietuvišką darbdavį už tiek, kiek tas jam moka, ar laisvas, išsimokslinęs žmogus, Alma Mater įgytas žinias galinti pritaikyti ne vienoje srityje ir ne vienoje šalyje. Pagaliau – galintis pakeisti savo gyvenimą iš esmės, praėjus keleriems metams, dešimtmečiams po universiteto baigimo ir tam tikro karjeros laikotarpio.
Laukti liko nebe ilgai. Ponas Jovaiša studijų kokybės vertinimo kriterijus žada pateikti dar liepos pirmoje pusėje.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“