Baltais obelų žiedlapiais nupleveno gegužis. Pienės jiems paklojo patį ryškiausią kilimą, o vėliau ir jų galvelės pabalo, su vėju skrido nuskrido. Liko gilios šaknys, gražūs žaliuojantys lapai.
Gegužę Lietuvos jaunimas, abiturientais vadinamas, irgi pasipila iš mokyklų ir pasiruošia skristi. Paskutinis skambutis, planai, svajonės. Kaip tik buvau miesto centre, kai gatvėmis pypsėdami suko ratus papuošti automobiliai. Jaunuoliai juose šypsojosi, mojavo praeiviams – čia mes, mes! Deja, atrodė, kad niekam jie nerūpi. Retas stabtelėjo, atsakė šypsena, nenorėjo ar nemokėjo parodyti, kad jų ateitis mums svarbi.
Laukiu lietingos dienos. Tokios, kad nosies lauk negalėtum iškišti. Ir šįkart ne daržo poreikiai man rūpi (atleisk, nupiepęs burokėli), o seniai pradėtas ir vis neužbaigiamas darbas – senų popierinių nuotraukų tvarkymas. Neturėjau tokio gero įpročio tvarkingai klijuoti nuotraukas į albumus, sisteminti, aprašyti. Juk yra pas žmones taip sudėliotų nuotraukų, mačiau. Tariausi daug nuveikusi, kai prieš kažkiek laiko peržiūrėjau visas, surūšiavau pagal laikotarpius, išmečiau išblukusias ar nereikšmingas. Ir vis kirbėjo mintis, – ar jos ateityje bus kam nors įdomios, reikalingos, ar verta vargti? Bet pasiimu šeimos „smetonines“ fotografijas, žiūriu į šviesius, visada rimtus anų laikų žmonių veidus, nagrinėju rūbų detales, papuošalus, dekoracijas. Ir pagalvoju – kokia aš turtinga, juk daug žmonių per karus, gyvenimo perversmus neteko šio atminimo. Tai nejaugi ateinančios kartos bus abejingos mūsų gyvenimams? Galutinai abejones išsklaido, sustiprina pasiryžimą, įkvepia menininkės, emigrantės Kotrynos Ūlos Kiliulytės žodžiai, perskaityti viename interviu: „Europos, o gal ir viso pasaulio žemėlapis susidėlioja iš tokių dėlionės gabaliukų – šeimos fotografijų albumų. Juose nėra ambicijos užfiksuoti istoriją, bet jie yra tokia pati istorijos dalis, kaip pasirašyti svarbūs dokumentai, politiniai įsakymai ir ginklų statistika.“ Stipriai pasakyta.
Tad laukiu lietingos dienos. Nes kai šviečia saulė, reikia būti lauke, nesvarbu, ką beveiktum: važiuoji dviračiu, ravi daržą, guli aukštielninkas ir ganai debesis. Eisiu kokią žolelę žiemai pasirinksiu. Nors senokai pasimokiau – nereikia persistengti, rinkti ir džiovinti be saiko, bet be žolelių arbatų žiemos neįsivaizduoju. Savo įprastą augalų vaistinėlę papildysiu šliaužiančiąja tramažole. Ne tik todėl, kad gražių žodžių apie jos vaistingąsias savybes perskaičiau. Labai jau ji įsisiautėjo mano kukliame braškyne, net nepastebėjau, kaip savo melsvai violetiniais žiedais papuošė visą lysvę. Ne be reikalo kai kur rėple vadinama.
Jei jau užsiminiau apie braškes, tai pasidalinsiu patarimu, kaip tas gardžiąsias uogas nuo ligų apsaugoti. Reikia priskinti arkliarūgščių (šituos didžialapius augalus visi pažįsta), užpilti vandeniu, palaikyti savaitę ar daugiau ir tuo skysčiu laistyti krūmelius ar net purkšti uogas. Kodėl gi nepabandžius?
Birželis – perversmų mėnuo ne tik skaudžioje mūsų tautos istorijoje, bet ir gamtoje. Netrukus vis dar aukštyn kopianti saulelė stabtels, savaitėlę palūkuriuos ir po truputėlį ims trumpinti savo dienos kelią.
Augustina
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“