Apdainavo namą ir ilgesį

Mūsų krašto, kaip ir visos Lietuvos, vyresniosios kartos žmonės, bent kiek linkę bendroje kompanijoje ar prie šventinio stalo uždainuoti, ir dabar tebeprisimena ar bent yra mokėję švelniai jausmingą, raiškią ir melodingą dainą apie gyvenimo verpetuose pradingusią meilę. Savo jaunystės dainynėlyje esu ją įsirašęs tokią:

Mano namas vijokliais apaugęs,
Mano namas pušų šlamesy.
Oi, sugrįžk, kur dingai, mielas drauge,
Suraminki mane ilgesy.

Į jos plaukus žiedai įsipynę,
Sidabriniai, auksiniai žiedai.
O tai kas, kad bakūžė medinė
Pasipuošus vijoklių žiedais.

Mes žiūrėjom tarp medžių viršūnių
Ir vis laukėm gražuolės nakties.
O tai buvo žvaigždutė klajūnė,
Kuri mudviem daugiau nebešvies.

Ilgesy ilgesy, nekankinki
Ir nesiūlyki meilės nuodų,
O širdies širdimi nevadinki
Ir nelieski senųjų žaizdų.

Ši daina yra puikiai pritapusi prie romansų, gausiai sukurtų nepriklausomoje Lietuvoje, kurios atkūrimo šimtmetis vis artėja. Bet ji atsirado vėliausiai, kraštui vėl praradus nepriklausomybę: imta dainuoti Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ar jau gūdžiuoju pokariu. Tokia lemtis ištiko vieną Kazio Bradūno, šįmet taip iškilmingai pagerbiamo poeto, eilėraštį, parašytą karo pradžioje. Vokiečių kariuomenės okupuotoje Lietuvoje sudarytos Vilniaus apygardos gyventojams skirtas, nacistų politinių ir ideologinių cenzorių atidžiai prižiūrimas dienraštis „Naujoji Lietuva“, sekmadienio numeriuose turintis literatūrai skirtą priedą, 1941 metų rugsėjo 21 dieną išspausdino jo eilėraštį „Tremtinio sapnas“, išsakantį skaudžius netolimos praeities išorinius potyrius“ („Vėl mačiau dūmus mielojo namo, / Brangų balsą girdėjau tenai…“), o lapkričio 9 dieną, jau nuožmios karo cenzūros sąlygomis – eilėraštį „Vienumoj“, irgi siejamą su gimtuoju namu, bet nusakantį jau kitokius, pasąmonėje kylančius išgyvenimus, įsitarpuojantį į to meto poeziją, pavaldžią, literatūros tyrėjo ir kritiko Vytauto Kubiliaus nusakymu, „dainiškosios lyrikos tradicijai“. {žiūr. faksimilę}
Eilėraštyje iš „miškų šlamesyj“ esančio namo su vijokliais apaugusiu langu ilgesingai kreipiamasi į pradingusią širdies draugę – į konkrečiąją ir kartu į (tą pačią?) mistinę, šaukiamą „slaptinguoju vardu“, pradingusią tikrovėje ir galinčią atgimti „ilgesyj“; tą, su kuria, „kai geso žara vakarinė“, klausytasi „girių giesmės, laukta „gražuolės nakties“, bet kartu tokią tolimą tikrovei, kad „Į jos plaukus žiedai įsipynę / Ąžuolynų ūksmingų gelmės“ ar dar daugiau: ji pati – tik „žvaigždelė klajūnė“, kuri „niekada gal nešvies“; jos šaukiamasi nupynus „vainiką žolynų“, nors „trobelė laukinė / Pribarstyta vijoklio žiedų“. „Konkreti vaizdo plastika, pakylėta idealumo link“, – V. Kubiliaus knygoje „Neparklupdyta mūza“ išsakytas apibūdinimas, skirtas visai K. Bradūno karo metų kūrybai, tinka ir šiam eilėraščiui.
Lygindami eilėraščio ir dainos tekstus, matome ir panašumų, ir skirtumų. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne sukauptų šios dainos variantų visuma rodo, jog imtas dainuoti ir dainuojant kitęs ne eilėraščio tekstas, o nuo jo gerokai nutolinta versija, sukurta be autoriaus žinios ir sutikimo. Pradedant dainuojama lyg iš mergelės „pozicijų“ (kreipiamasi į draugą), toliau – iš bernelio. Pirmosiomis dviem eilėraščio eilutėmis detalizuotai perteiktas namo vaizdas dainavimui pateiktas pasitelkiant liaudies poetikai būdingą paralelizmą. Apibendrintas pažyminys miškų sukonkretinamas į pušų (variantuose pasitaiko – ir į beržų). Netikėtą animistinę žiedų tropiką pakeitė grynai liaudies dainoms būdingi epitetai sidabriniai, auksiniai. Ilgesio paminėjimas pirmame paskatino sukurti visai naują tragizmu persunktą posmą apie meilės nuodus ir žaizdas, įvairiuose dainos variantuose atsiduriantį vis kitoje vietoje…
Plisdama daina kai kur įgijo ir papildomų, įvairiose Lietuvos vietose skirtingų posmų.
Besibaigiant karui eilėraščio „Vienumoj“ autorius pasitraukė į Vakarus. Leidinys, kuriame išspausdintas šis kūrinėlis, naujųjų – raudonųjų – užkariautojų buvo sunaikintas, vos vienas kitas jo egzempliorius išliko patekęs į sunkiai prieinamą „specfondą“. K. Bradūnas šio eilėraščio irgi jokiame savo kūrybos rinkinyje nėra pakartotinai skelbęs – beje, užsienyje sukūrė kitą eilėraštį tokiu pat pavadinimu. Poeto dukra Elena Bradūnaitė – Aglinskienė tarp išlikusių jo rankraščių dainos pradinio šaltinio irgi neaptikusi. Tik iš poeto žmonos ji yra girdėjusi, jog daina sukurta vyro. Daina „Mano namas vijokliais apaugęs“ lig šiol tebegyvuoja tarp kitų nežinia kieno sukurtų romansų, paminima tarp dainuoti mėgtų ar net labiausiai patikusių kūrinių.
Kostas Algirdas Aleksynas

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Krašto šviesa metų kloduose. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *