Reikėjo gyventi ir išgyventi

Senos nuotraukos pasakoja

Veronika Andriukevičiūtė – Švedienė apie 1939 m.

Vaikai ir suaugusieji, kaimynai ir artimieji Veroniką Švedienę vadino tiesiog vardu. Kaip pagarbos ir pripažinimo ženklą. Balbieriškiečiams Veronika visuomet atrodė linksma, šmaikšti, bet drauge išdidi, turinti savo nuomonę ir įsitikinusi tiesos viršenybe.
Beveik visą sovietmetį ji dirbo Balbieriškio mokykloje: skambindavo varpeliu, kviesdama į pamokas ir pertraukas. Pirmasis skambutis vaikams atrodė netikėtas ir gąsdinantis, antrasis – laukiamas ir linksmas. Paskui Veronika valė koridorius ir klases, mokykloje buvusį tarnybinį butą ir langus, vėliau mokiniams virė arbatą, o gyvenantiems bendrabutyje – ir pietus. Mokiniams ir mokytojams ji buvo „paguodos telefonas“ – išklausydavo ir vienų, ir kitų nusiskundimų, vienus priglausdavo, kitiems ir ašarą nušluostydavo. Tai ji, pasisėmusi pilietinės drąsos, septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį parašė laišką į Maskvą Aleksejui Kosyginui ir sulaukė iš jo atsakymo. „Stalininis“ režimas pasikeitė ne tik mokykloje, bet ir miestelio bei kolūkio valdžios ešelonuose.

Likimas lėmė vargti
Veronika gyveno mano tėvų kaimynystėje, pradžioje Alaveckienės, paskui Šiugždinio namuose. Kiekvieną dieną po darbo mokykloje ji ateidavo pas mamą pasikalbėti. Tą valandą liedavosi, žaižaruodavo tautosakos ir kalbos turtai, abi lenktyniaudavo ekspromtu kuriamais šmaikščiais palyginimais ir epitetais. Bendraudamos moterys neliesdavo tik tikėjimo temos: mama kas sekmadienį lankė bažnyčią, giedojo chore, Veronika ten neužsukdavo. Tik užsimindavo, kad Dievas jai buvo negailestingas, jaunai atėmė vyrą ir keturių vaikų tėvą, pasmerkė nežiniai ir vargui.
Po daugelio metų Veronikos gyvenimo istoriją papasakojo Prienuose gyvenanti vyriausia jos dukra Birutė Aukštakalnienė.
Balbieriškio miestelio gyventojai Veronika Andriukevičiūtė ir Jonas Švedas susituokė 1939 m. Merginai kraitį padovanojo jos darbdaviai – vaistininkas Antanas Apuokas ir jo žmona Petronėlė. Jaunikis turėjo savo verslą – siuvo batus. Vyro tėvai susipažino tolimajame Sibire, kur balbieriškiečiai Švedai pateko rusų armijos evakuojami, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Jam pasibaigus, iš Krasnojarsko vienas paskui kitą lietuvis Jonas ir rusė Nastia parėjo pėsti, avėdami tik kojines. Apsigyveno neregio Lizdo nuomojamuose namuose netoli Ringio. Nastia Jonui pagimdė vienuolika vaikų, tačiau išgyveno tik keturi: Jonas, Antanas, Vincas ir Kazytė. Pati Nastia greitai išmoko lietuviškai, meistriškai nėrė kojines, tinkamas avėti ne tik namuose, bet ir gatvėje. Pokariu kaimyno įskųsta ji su dviem vaikais (Kazyte ir Antanu) buvo ištremta į Sibirą. Iš ten su dukra grįžo po penkerių metų, sūnus – po dvylikos. Globojama marčios Veronikos senolė Nastia išgyveno beveik šimtą metų.

Klasės draugės Birutė Švedaitė – Aukštakalnienė ir Onutė Iškauskaitė – Račkauskienė prie Nemuno atodangos apie 1959 m.

Jonas ir Veronika susilaukė keturių vaikų: Birutės (g. 1940 m.), Romualdo (g. 1941 m.), Aldonos (g. 1942 m.) ir Vyto (g. 1946 m.). Pastarasis tėvo jau nepamatė. Balbieriškio kooperatinės parduotuvės vedėją J. Švedą, vežantį iš Marijampolės prekes, „miškiniai“ nušovė 1945 m. birželio 23 d., Joninių išvakarėse. Kartu žuvo pardavėjas Jotauta ir du vežimą su kroviniu lydėję ginkluoti stribai: Kazys Skvernelis ir Vasiliauskas. Tris nušautųjų kūnus netoli Mackių kaimo ir Balbieršgirės kareiviai rado, o J. Švedo – ne. Kaimiečiai iš partizanų teigė girdėję, jog antpuolio metu J. Švedas liko gyvas, todėl jį nuvedė į mišką ir nušovę užkasė. Vietos niekas neatsiminė. Netrukus ketvirto vaiko besilaukiančią V. Švedienę aplankė partizanų vadas Kazimieras Degutis ir jos atsiprašė, tačiau apie palaidojimo vietą tvirtino nieko nežinantis. Po daugelio metų Balbieriškio kapinėse artimieji supils simbolinį J. Švedo kapą.
B. Aukštakalnienė prisimena, kaip mamą kviesdavo į Prienų „saugumą“, rūsy uždarytą tardydavo po keletą parų. Tik ką gimusiam Vytui sesuo buvo ir mama, ir „nešiotė“.

Kaimyno nepasirinksi
„Mama dvidešimt penkerių liko našlė, – prisimena B. Aukštakalnienė, – tačiau sugebėjo išmaitinti ir užauginti keturis vaikus, įskiepyti jiems meilę gyventi ir gebėjimą ištverti“.
Vienas kaimynas netvėrė skundais „saugumui“: tai mato pas vaikus ir žmoną naktimis grįžtantį Joną, tai girdi namuose negeras kalbas apie sovietinę santvarką. Rusų kareiviai, atvažiavę ištremti į Sibirą Švedų šeimos, pagailėjo Veronikos su keturiais vaikais (vieno – dar vystykluose), liepė jai pabėgti iš namų ir pasislėpti. Tačiau kaimyno skundas tebegaliojo: atgal į Sibirą išvežė senąją N. Švedienę, drauge jos dukrą Kazytę ir sūnų Antaną.
Veronika (gimusi 1918 m.) nuo keturiolikos tarnavo pas vaistininkus Apuokus, augino jų vaikus – Gražiną ir Romualdą, po karo turėjo menkai apmokamą „valdišką“ darbą, bet rasdavo ir „pripuolamų“, už kuriuos miestelėnai, kaimynai atsidėkodavo maisto produktais. Pokaris buvo sunkus visiems ir visokeriopai. Iš vakaro tekdavo eiti į Prienus ir per naktį laukti į parduotuvę atvežamos „forminės“ duonos.Vienišai motinai vaikus reikėjo ne tik pamaitinti, bet ir aprengti, išleisti į mokyklą. Kažkiek palengvėjo, kai brolis Vytas 1947 m. pavasarį grįžo iš sovietų kariuomenės, įsidarbino apylinkėje – su ginklu lydėjo iš gyventojų mokesčius renkančius ir „obligacijas“ pardavinėjančius valdžios pareigūnus. Šeimos ryšiai sutvirtėjo, Veronikos broliui vedus iš Sibiro tremties grįžusią Jono seserį Kazytę. Tuo laiku šis žingsnis abiem politiškai buvo labai rizikingas, tačiau reikėjo gyventi ir išgyventi.

Jonas Švedas (už vairuotojo) apie 1937 m.

Geriausiai mokytis sekėsi vyriausiai Švedų dukrai Birutei, jai tekdavo ir gražesnis drabužis. Vieninteliais bateliais tekdavo dalytis su seseria Aldona, todėl į mokyklą mergaitės eidavo kas antrą dieną. Romualdas yra pasakojęs, kodėl jis pabėgo iš pamokų. O buvo taip: iš ligoninės atėjusi felčerė tikrino mokinių švarą. Berniukams reikėjo išsirengti iki pusės, o vaikas po viršutiniu megztiniu dėvėjo iš sesers suknelės pritaikytus marškinius. Kitąkart kažkuri mokytoja už neatliktus namų darbus namo išvarė Aldoną ir liepė atsivesti tėvą. Mergaitė dvi savaites nėjo į pamokas. Kai direktorė paklausė, kodėl ši nelankanti mokyklos, Aldona atsakė: „Kai tėvas grįš, atsivesiu ir pati ateisiu“. Nenuorama, aštrialiežuvis ir tiesmukas buvo jaunylis Vytas. Kai matematikos mokytoja paklausė, kodėl jis neišsprendęs uždavinio, šis atkirto, jog šiuo metu jam labiau rūpi ėsti nustoję paršeliai, kuriuos neseniai nusipirko. Už šokiruojantį atvirumą ir abejingumą mokslams jį dažnai iš aukštesnės klasės keldavo į žemesnę. Taip ir nepasiekęs aštuonmetės slenksčio jis išėjo į sovietinę kariuomenę, išsilavinimą ir specialybę įgijo tik sugrįžęs ir subrendęs.

Laiškas į Maskvą
Balbieriškio istorija būtų skylėta be likimo ir valdžios nuskriaustos Veronikos laiško (1965 m.) Sovietų sąjungos Ministrų Tarybos pirmininkui Aleksejui Kosyginui. Tuo metu jos sūnus Romualdas tarnavo kariuomenėje. Tik ką „netikėtai“ pasibaigė „Chruščiovo era“ ir buvęs politinis „atšilimas“, kai iš Sibiro tremties galėjo grįžti tremtiniai. Sąjungos valdžioje vienu metu buvo „triumviratas“: Nikolajus Podgornas, A. Kosyginas ir Leonidas Brežnevas. V. Švedienė A. Kosyginą pasirinko tik dėl to, kad laikraščio nuotraukoje jis buvo „panašiausias į žmogų“. Moteris problemas dėl savo gyvenimo ir darbo, situacijos mokykloje ir miestelyje išdėstė jaunai rusų kalbos mokytojai, ta kreipimąsi išvertė, užrašė adresą, o patį voką paėmė atostogų iš tarnybos grįžęs Romualdas ir įmetė į pašto dėžutę Minske. Dėl pastarosios priežasties laiškas ir pasiekė adresatą. Lietuvos pašto siuntos į Maskvą buvo „filtruojamos“.
„Politinė bomba“ sprogo Vilniuje, pylos gavo partinė Prienų valdžia, Balbieriškio apylinkės ir mokyklos vadovai. V. Švedienei nepriekaištauta. Visi faktai buvo tikri. Moteris norėjo sužinoti tiesą ir pageidavo, kad visi laikytųsi valstybės nustatytų įstatymų.
Kai po kelerių metų (1967 m.) Balbieriškio miestelio centre buvo atidengtas paminklas „Šlovė tarybiniams patriotams“, vienoje granito plokštėje tarp žuvusiųjų už naująją santvarką buvo įrašyta ir Jono Švedo pavardė.
„Baisų laikotarpį išgyvenome, – pasakoja B. Aukštakalnienė, – iki šiol šiurpstu prisiminusi, kaip mes, vaikai, stebėjome miestelio aikštėje vasaros karštyje suguldytus nušautų partizanų kūnus, vaikėme nuo jų alkanus šunis“.

Veronika Švedienė (antroje eilėje pirma iš dešinės) su savo vaikais ir brolio Vyto šeima.

Pirmaisiais pokario dešimtmečiais Balbieriškio miestelio vaikai kaip išmanydami talkino tėvams. Daugiausia pajamų teikdavo miškas. Uogas supirkdavo Prienuose vadinamosios „paruošos“, vėliau – vietos spirito gamykla. Karvių buvo kiekviename kieme, už jų ganymą miestelėnai atsilygindavo ir maisto produktais, ir pinigais. Į parduotuvę žmonės eidavo tik to, ko negalėjo pasigaminti namuose, pavyzdžiui, druskos, silkių. Arbatai saldinti, girai ir netgi uogienei virti miestelėnai prisidžiovindavo cukrinių runkelių. Vaikai saugojo tėvus, nes ne visi juos turėjo. Kiekvienoje klasėje buvo našlaičių.
Įvairiai susiklostė V. Švedienės vaikų likimai. Birutė pasirinko medicinos mokslus, dirbo Alytaus ligoninėje, globojama Stasio Kudirkos, vėliau Jiezno ir Prienų ligoninių priėmimo ir chirurginiuose skyriuose, asistavo chirurgui, siuvo ir tvarstė žaizdas. „Pati galėčiau operaciją atlikti“, – pasakoja po 52 darbo metų į užtarnautą poilsį išėjusi B. Aukštakalnienė.
Nepeikė likimo ir jos sesuo Aldona, jau amžinybėn išėjusieji broliai Romualdas ir Vytas. Užaugino, išmokslino vaikus, susilaukė anūkų. Mama Veronika paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido pas vyriausiąją dukrą Prienuose. Mirė Velykų rytą prieš dvidešimt vienerius metus, taip ir nesužinojusi, kur palaidotas jos mylimas vyras ir vaikų tėvas.

Justinas ADOMAITIS