„Grūdino ir sunkus darbas…“

Jau rašėme, kad kovo 28 d. Išlauže gyvenanti Antanina Mažeikienė šventė šimto metų jubiliejų. Pasveikinti garbingo jubiliejaus sulaukusios moters buvo atvažiavusi rudenį 95-erių metų gimtadienį švęsianti sesuo Kazė su sūnumi, savivaldybės, seniūnijos vadovai, Seimo narys Andrius Palionis, giminės ir kaimynai.
Gaila, kad per gimtadienį, gal nuo didelio dėmesio ir svečių gausos, jubiliatei pablogėjo sveikata, tad apie jos gyvenimą daugiau pasakojo dukra Antanina Vinskienė.
Antanina Bylaitė gimė Pakumprio kaime, Agotos ir Juozo Bylų šeimoje, augo su trimis seserimis ir broliu. Brolis Jonas išvažiavo į Ameriką, sesuo Ona baigė mokslus ir dirbo iš pradžių Prienuose, vėliau Vilniuje. Tad nuo jaunystės Antaninai su seserimis Kastule ir Kaze teko dirbti sunkius ūkio darbus bei rūpintis namais. Žemės turėjo 16 hektarų, laikė arklių, karvių, kiaulių, avių ir paukščių, sodino bulves, runkelius, daržoves, javus bei linus. Antanina dieną dirbdavo „vyriškus“ darbus su arkliais: arė, sėjo, akėjo, šienavo, o vakarais, kaip ir seserys, verpdavo ir ausdavo, juk visus drabužius siūdavosi iš pačių išaustų audinių. Ypač patiko verpti ir, pasak dukros, dar ir dabar dažnai ratelio pasigenda. Seserys taip pat dieną dirbdavo laukuose, prižiūrėjo gyvulius, gamino valgį, o vakarais megzdavo. Ir daug dainuodavo.
Mama, kaip prisiminė dukra, prie rankdarbių mažiau buvo linkusi. Nors mokėjo megzti, bet megzdavo tik kojines ir pirštines – tai, kas būtiniausia. O į senatvę atrado dar vieną pomėgį – pamėgo žvejoti ir prie upelio leisdavo visą laisvalaikį. Žvejybos paslaptis perdavė ir anūkui.

Antanina Mažeikienė su dukra Antanina, anūku Virginijumi ir proanūkiais Gyčiu ir Eimante.

Antanina labai mylėjo gyvulius, todėl prižiūrėjo, kad karvės nustatytu laiku būtų į ganyklą išvestos ir parvestos, tuo pačiu laiku melžiamos, kiti gyvuliai taip pat privalėjo būti tinkamai prižiūrėti. Meilė gyvūnams yra užfiksuota ir ne vienoje senoje ir gerokai išblukusioje nuotraukoje – čia moteris su šuniuku, čia – karvę apsikabinusi…

Pokariu, kaip ir daugumai, teko slapstytis ir saugotis, kad nebūtų išvežti į Sibirą, juk, anot dukros, visiems, gyvenantiems netoli miško, teko panaši dalia: dieną – vieni, naktį – kiti.
1944 m. Antanina ištekėjo už Antano Mažeikos, kilusio iš Klebiškio, ir 1945 m. susilaukė vienintelės dukros, kurią pavadino taip pat Antanina. Mažeikos iki 1950 m. gyveno Antaninos tėviškėje, o vėliau pasistatė namą Išlauže ir čia persikėlė. Antanina, kaip ir vyras, ilgai dirbo kolūkyje, o vėliau – žuvininkystės ūkyje ir šeimininkavo namuose. Antanas ir kolūkyje, ir žuvininkystės ūkyje dirbo kalviu, brigadininku, Antanina – laukininkystėje.
– Mama ir tėtė turėjo gražius balsus ir dažnai dainuodavo, daug metų giedojo bažnyčios chore, per laidotuves, buvo puikūs šokėjai. Mama dar ir dabar kartais padainuoja jaunystės dainas, – pasakojo dukra.
Pasak dukros, tėvai buvo labai svetingi ir vaišingi – nei vienas užsukęs į svečius neišeidavo gražiai nepriimtas, nepavaišintas mamos gamintais gardėsiais.
– Aš iki šiol burnoje jaučiu mamos gamintų skilandžių, keptų minkštučių meduolių skonį, – tvirtina dukra.

Antanas ir Antanina Mažeikos Išlaužo laukuose, kur dabar nusitęsusi gyvenvietė ir stovi jų namas.

Didžiausi suėjimai vykdavo per Jonines, kai į Išlauže vykstančius šv. Jono atlaidus suvažiuodavo ir Antaninos, ir Antano giminės. Kadangi abiejose giminėse buvo daug dainingų ir balsingų, tai dainos iki pavakarės vilnydavo per visą miestelį.
Dukra Antanina Vinskienė su vyru Vincu į Išlaužą persikėlė 1991 m., mirus tėčiui. Jie ne tik prižiūri jau kelerius metus iš lovos beveik nepakylančią mamą, bet ir globoja savo mamos netekusius anūkus. Dvidešimt dvejų Gytis – jau savarankiškas ir gyvena Kaune, penkiolikmetė Eimantė – gimnazistė.
Dukra labai dėkinga kaimynams, kurie prireikus visuomet atskuba į pagalbą, gydytojai Violetai Raitelaitienei ir bendrosios praktikos slaugytojai Kazytei Levinskienei, kurios ne tik aplanko ilgaamžę, patikrina sveikatą bei išrašo vaistų, bet ir negaili įvairių patarimų.
Svarstant, kur slypi ilgaamžiškumo paslaptis, dukra Antanina mano, kad mamą labiausiai užgrūdino sunkus darbas bei sveikas maistas. Matyt, čia „kalti“ ir genai, nes giminėje buvo ne vienas perkopęs devyniasdešimties metų slenkstį, ir, žinoma, tiek metų nugyventi leido tik Dievo malonė, tikėjimas bei kasdienė malda.
Laima Duoblienė

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *