Kelias ir suveda, ir skiria…

Šiemet Veiverių seniūnijos ataskaitiniame susirinkime bene daugiausia klausimų seniūnui Vaclovui Ramanauskui ir rajono merui Alvydui Vaicekauskui buvo pateikta dėl kelių.
Ko gero, pati karščiausia diskusija vyko dėl kelio, vedančio per Tartupiškės kaimą. Jo gyventojams atstovavusi Laima Greblikienė savo kalbą grindė ir pluoštais įvairių raštų. Per dešimt metų jų susikaupė solidus segtuvas. Tačiau ir šį kartą Tartupiškės kaimo žmonės neišgirdo konkretaus atsakymo į savo paklausimą. Pasak L. Greblikienės, iš valdžios kalbų ji supratusi viena, kad kelias – pačių gyventojų rūpestis, kaip ir tai, kaip vyresnio amžiaus ar neįgaliems žmonėms nepravažiuojamu keliu pasiekti medikus, o vaikams – gimnaziją.
L.Greblikienės šeštokė dukra ir devintokas sūnus kasdien į mokyklą apie 4 km eina pėsčiomis, nes mokyklinis autobusiukas jų kaimo keliu nevažiuoja. Ką ten autobusiukas, neseniai, kaip guodėsi į redakciją su savo ir kaimo rūpesčiu užsukusi moteris, sulūžo ir kaimyno džipas.
Negana to, kad per dešimt metų Partizanų gatvės kelias nematė rimtesnio remonto, jį, pasak p. Laimos, dar be gailesčio gadina su galinga technika važinėjantis ūkininkas Petras Jaloveckas.
– Ir šiemet, sausio bei vasario mėnesiais, veždamas malkas, dar labiau sudarkė kelią, – piktinosi moteris.
Petras Jaloveckas su L. Greblikienės ir kitų seniūnijos žmonių jam metamais priekaištais nesutinka ir sako nei kelią jam priklausanti technika gadina, nei jis per svetimą žemę važinėjantis. Tačiau žmonės tvirtina priešingai. Jie ne kartą skundėsi ir seniūnui. Taigi kelias, kaip mūsų tautos išmintis byloja, ir suveda, ir skiria…
L. Greblikienė sako, kad per tuos dešimt metų ji ir su Veiverių seniūnijos seniūnu kalbėjosi ir gražiuoju, ir piktuoju, bet, be pasakymo, jog nėra pinigų kelio remontui, daugiau nieko neišgirdo. Moteris tvirtina, kad net ir du kartus per metus pravažiuojančio greiderio reikia pakovoti. Ką jau ten kalbėti apie kelius nesaugojančių ūkininkų drausminimą. Kita vertus, seniūnui gal ir nepatogu savus bausti, bet kaip jaustis XXI amžiuje gyvenantiems žmonėms, nuolat jaučiantiems baimę, kad neįvyktų kokia nelaimė ir nereikėtų kviestis greitosios ar kitos specialiosios pagalbos automobilio. Mat jis jų keliu tikrai nepravažiuotų.
Praėjusią savaitę L. Greblikienė su kaimynais kreipėsi ir į savivaldybę. Iš juos priėmusios savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos Rimos Zablackienės žmonės išgirdę pažadą, kad kelias bus tvarkomas. R. Zablackienė tai patvirtino ir mums. Jos komentare „Gyvenimui“ rašoma: „…turės būti sprendžiamas šio kelio remontas: išpjauti grioviai, išspręstos vandens nuleidimo problemos, pagal galimybes sutvirtintas gruntas. Tačiau tol, kol tas kelias pats neišdžius savaime, jokie darbai jam neįmanomi. Ši situacija buvo aptarta“.
Tad dabar Tartupiškės kaimo žmonės, matyt, labiausiai laukia saulės ir geros džiovos. Laukia su viltimi, bet kartu taip pat ir su nerimu, kad pažadas neliktų tik pažadu.
Ramutė Šimukauskaitė