Užuovėja tėvų pieno ūkiui – dukros bitynas

„Kaimas brangus kaip namai, kaip vieta sugrįžti“, – sako Mardosų k. (Balbieriškio sen.) ūkininkaitė Roberta Petraškaitė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos trečiakursė, tėvams Danutei ir Vidmantui, pažangaus pieno ūkio puoselėtojams, padedanti prižiūrėti dešimt bičių šeimų. Ką ten padedanti – perėmusi bites suvis ir dėl to nesigailinti. Pastaruoju metu pasaulyje plinta miestiečių, ypač jaunimo, pomėgis laisvalaikiu vykti į gamtą, stebėti paukščius, bites. Medikai teigia, jog valanda prie bičių atstoja savaitę poilsio Druskininkuose.
Išminties versmė
Lietuviui kaimas nuo seno buvo stiprybės ir išminties šaltinis. Dėl to sovietmečiu stengtasi įvairiais būdais jį griauti ir naikinti: iš pradžių gyventojai tremti į Sibirą, vėliau galingi traktoriai „stalinecai“ grioviais vagojo laukus, žmones vijo į kolūkines gyvenvietes, o vienkiemių sodybas su žydinčiomis obelimis palaidodavo iškastose duobėse. Robertos senelis, šviesios atminties Vaclovas Petraška, surado kelią pasipriešinti totalinei melioracijai, juolab kad Mardosų kaimo sodybos buvo įkurdintos ant kalno žvyringoje žemėje. Dirvų sausinimas, kaip tuomet teigė politikai, tebuvo priežastis likviduoti kaimo ūkininkų savarankiškumą, gebėjimą vaikams skiepyti šeimos tradicijas. Su kaimo vyrais pasitaręs, surinkęs „argumentų“ senelis Vaclovas juos nuvežė į miestą melioracijos projektuotojams. Mardosų sodybos liko išgelbėtos.
Kitas milijonus kainavęs kaimo „pažabojimo“ projektas įgyvendintas „brandaus socializmo“ laikotarpiu. Visai šalia Mardosų ant Nemuno kranto iškilo didžiulis galvijų ir kiaulių penėjimo kompleksas, iš Balbieriškio spirito gamyklos atvesta požeminė žlaugtų tiekimo trasa, nuo jo iki Alytaus mėsos kombinato nutiestas specialus keliolikos kilometrų kelias. Viskas prašapo. Milijonai, tik jau nebe sovietiniai, o europiniai, šalyje skaudžia netektimi nubaus kaimo svetimkūniu vadinamus gigantiškus žemės ūkio produkcijos gamybos „fabrikus“. Kiaulių maras – tik pirmoji kregždė.
Grįžtame
R. Petraškaitė sako, jog šiandien Lietuvos kaimas unikalus tuo, jog apskritai neišnyko. Ypač vertinamos senosios sodybos, etnografiniai statiniai. Antai gretimuose kaimuose, ties Alytaus ir Prienų rajonų riba, lietuvių verslininkų talkinami užsieniečiai perka senesnius nei 50 metų kluonus, tvartus, daržines, iš jų medienos renčia vakarietiškus XIX a. stiliaus namus, vėliau išardo, sudeda į konteinerius ir gabena į Prancūziją.
„Bitėms taip pat jaukesni mediniai aviliai“, – pastebi R. Petraškaitė.
Būsimoji veterinarijos gydytoja žino apie Vakarų Europoje ir pasaulyje plintančią miesto bitininkystę, tačiau tai, pasak merginos, tėra mados reikalas. Ekologinė, tausojančioji, organinė žemdirbystė populiarėja, skinasi kelią ir Lietuvoje. Ir tai ne „partijos direktyva“, kaip sovietmečiu, o pačių žmonių pasirinkimas.
Važiuojantieji iš Alytaus Kauno kryptimi pastebi, kaip miestiečiai bėga į kaimą, pagal galimybes stato rąstinius ar plytų namus, rikiuoja gyvatvores, dekoratyvius augalus ir būtinai pasipuošia keliais spalvingais aviliais.
„Kaimo verslas niekuomet nebyrės pinigų kruša“, – sako ūkininkas V. Petraška. Iš tėvų pasakojimų jis žino, kaip ūkį kūrė ir sunkiai tarpukariu dirbo seneliai, kokia dviguba našta (kolūkinis lažas ir namų ūkio liuoba) teko tėvams. Ne pyragai ir nūnai pieno ūkis. Tačiau kaimas be jo neteks gyvybingumo. Kai kurie V. Petraškos kaimynai, anksčiau vertęsi pienininkyste, dabar augina avis, laiko bičių. „Valdininkai, politikai planuoja darbus vieniems ar ketveriems metams, žemdirbys – dešimtmečiams“, – pastebi ūkininkas. V. Petraškos nuomone, ypač svarbu pasitarti su mokslo, svetimų kalbų, pasaulio pažinimo įgūdžių turinčiais savo vaikais, tik tokiu keliu galima pažanga. Tradicijos laikykis, bet ateitį kurk naujais metodais.
Ūkininko širdį glosto dukros pasiryžimas grįžti į kaimą. Bitės – tik viena iš priežasčių. Rajone verktinai trūksta veterinarijos specialistų, kaip ir apskritai išmanančiųjų apie žemės ūkį. Anksčiau aukštųjų mokyklų rengti agronomai, inžinieriai ruošėsi būti viršininkais, vadovais. Pavyzdžiui, suomiai beveik 70 proc. jaunimo orientavo rinktis profesinį mokymą, lietuviai tuo gąsdindavo savo vaikus. Dabar universitetus baigusieji lanko ūkininkavimo kursus ar ieško tęstinio mokymo studijų – XXI amžiaus kaime reikia dirbančio ir kvalifikuoto specialisto. Galbūt po kelerių metų Mardosai turės nedidelę veterinarijos kliniką, kurios darbuotojai rūpinsis ne tik pieno ūkių, bitynų sveikata, bet gydys ir kitus kaimiečių augintinius.
Terapija
Prieš milijonus metų žemėje atsiradusi bitė šiandien jau nebe tokia, kokią „ganė“ Robertos proseneliai. Kelios bičių šeimos Petraškų sodyboje atsirado prieš du dešimtmečius. „Tai buvo mamos brolio Algio Matukyno bičiuliška dovana“, – prisimena V. Petraška. Jo teigimu, dukrai Robertai nuo mažens patiko ūkininkauti. Su močiute ji girdydavo veršelius, rūpindavosi palakinti kačiukus, paduoti šuniukams ėsti. Ūgtelėjusi susidomėjo bitėmis, o tapusi studente perėmė visą iki dešimties šeimų išaugusį bityną.
„Roberta labai entuziastingai ėmėsi bičių ūkio, – prisimena merginos mama Danutė Petraškienė, – nors kartą teko kreiptis į medikus, kai ją sugėlė net septynios bitės.“
„Pati buvau kalta, – prisipažįsta Roberta, – nuėjau prie bičių dėl kažko suirzusi, jos ir pritaikė savo terapiją.“
Pasak R. Petraškaitės, studijuodama veterinariją ji daug sužinojo apie bičių fiziologiją, poveikio gamtai bei žmogui subtilybes. Tėčiui pakanka rūpesčių pieno ūkyje, o jai prižiūrėti bityną – ne tik puiki būsimosios veterinarijos gydytojos gamybinė praktika, bet ir dvasios atgaiva.
Šalyje plinta savotiška laisvalaikio pramoga – pagulėti ant atidarytų avilių su bitėmis. Vieni tą vadina relaksacija, kiti – bičių terapija. Praėjusioje bitininkų šventėje buvo pristatyti specialūs tokiai pramogai skirti nameliai. „Žmogui tas naudinga, tačiau bitės išvarginamos, patiria stresą“, – pastebėjimais dalijasi R. Petraškaitė. Būsimosios veterinarijos gydytojos nuomone, bitės žmonėms naudingos ne tik sveikatinimui ar kaip medaus tiekėjos.
Ateitis
„Bitės reikalingos gamtos gyvybingumui, žemės ūkio augalų derlingumui palaikyti bei gausinti“, – teigia Prienų r. savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas. Prižiūrėdamas savo augalininkystės ūkį, jis tariasi su bitininkais dėl bičių „nuomos“, nes tada rapsų, pupų, žirnių derlius gausesnis. „Laukuose dūzgiančios bitės – tai sveikos aplinkos ženklas“, – įsitikinęs A. Vaicekauskas. Jo teigimu, amerikiečiai suskaičiavę, jog 80 proc. bičių naudos sudaro augalų apdulkinimas. JAV vykdoma didelė programa „Nėra bičių, nėra maisto“. Bitės ypač reikalingos sodams.
Prienų r. vadovo ir ūkininko pastebėjimu, Vakarų šalyse bičių šeimų sparčiai mažėja, dėl to netgi miestų vejos šienaujamos tik du kartus per sezoną, taip išsaugant ne tik medunešių, bet ir kitų vabzdžių įvairovę.
Agrarinio sektoriaus dalyviams žinoma, jog intensyviosios žemdirbystės šalyse (JAV, Kanadoje) kasmet žūsta 30 proc. bičių šeimų, pavojingos ligos keliasi ir į Europą. Italijoje praėjusiais metais buvo sudeginti šimtai mažaisiais avilio vabalais užkrėstų bitynų. Lietuvoje kol kas ramu, tačiau bitėmis privalu rūpintis nuolatos. Į „gamtai draugiško“ (nėra fabrikų, gyvulininkystės kompleksų) Prienų rajono laukus ir pamiškes sezono metu savo bičių atveža didmiesčiuose gyvenantys bitininkai. Apie Balbieriškį, Stakliškes, Birštoną, kur smėlingos (nenašios) žemės, ūkininkai sėja grikius. Žemdirbių pastebėjimu, grikių lauke, kur nėra bičių, derlius yra apie 200 kg iš hektaro, su bitėmis – 1 200 kg.
„Net ir nedidelis bitynas prie namų keičia sodybos statusą“, – sako R. Petraškaitė. Jos teigimu, kiekvienas gyvulininkystės ūkis – ne tik balto pieno upės, bet ir siloso kaupai, srutų rezervuarai. Pasaulio mokslininkai skaičiuoja, kiek planetos šiltnamio efektui įtakos daro atrajojančių karvių gaminamos dujos, kiek galvijai sunaudoja deficitinio vandens. Bitės sodyboje motyvuoja ūkininką laikytis saugios ir tvarios gyvensenos, bendruomeniškumo, bičiulystės principų. „Man bitės – tai langas į kaimą“, – prisipažįsta su kaimu ateitį siejanti būsimoji veterinarijos gydytoja R. Petraškaitė.
Justinas ADOMAITIS