Kai iš dangaus biro gėlės

Irenos ir Petro Bėtų atmintyje – neblėstantys prisiminimai.

Kasmet rugpjūčio 23 -iąją, minint Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dieną, visuose Lietuvos kampeliuose prisimename tų dienų įvykius. Pirmą kartą apie 1939 m. rugpjūčio 23-iąją pasirašytą Molotovo – Ribentropo paktą viešai buvo prabilta 1987-aisiais mintinge prie A.Mickevičiaus paminklo. Prieš dvidešimt septynerius metus, minint 50 -ąsias Molotovo – Ribentropo pakto metines, daugiau nei 2 mln. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų susikibo rankomis, sudarydami gyvą grandinę nuo Vilniaus iki Talino.
Susirinkusieji Prienų kultūros ir laisvalaikio centre tylos minute pagerbė tuos, kurie dėl Lietuvos laisvės paaukojo savo gyvybes. Taip pat buvo nunešta gėlių prie Laisvės aukuro.
Prienų krašto muziejaus darbuotoja Ernesta Juodsnukytė trumpai priminė skaudžią istoriją, kai 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje buvo pasirašytas Molotovo – Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai, pagal kuriuos Estija ir Latvija buvo atiduotos Sovietų Sąjungai, o Lietuva palikta Vokietijai. Tačiau Vokietijos kąsniu išbuvom tik mėnesį. Rugsėjo 28-ąją ir Lietuva buvo perduota sovietams.

Ji apgailestavo, kad Juodojo kaspino diena vėl trinama iš atminties. Kaip ir slaptieji Molotovo-Ribentropo protokolai. Juodojo kaspino dieną pakeitė Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti. Ši diena net neįtraukta į atmintinų dienų sąrašą, kai Lietuvoje privaloma iškelti valstybinę vėliavą.
– Dabar labiau akcentuojama, kad lietuviai, latviai ir estai 1989 metų rugpjūčio 23-iąją surengė akciją „Baltijos kelias“. Du milijonai žmonių, paraginti Sąjūdžio, susikabino rankomis ir sustojo į gyvą grandinę. Mes vis dar atsimename, kodėl taip stovėjome – kad simboliškai atskirtume Baltijos valstybes nuo kitų Sovietų Sąjungos respublikų, pademonstruotume atimtos laisvės siekį. Tačiau jei neakcentuosime Juodojo kaspino dienos bei Molotovo-Ribentropo pakto, pasauliui atrodys, kad buvo siekta tik rankų susikabinimo rekordo. Ir gėlių mėtymo iš lėktuvų, – sakė E.Juodsnukytė.
Prisiminimais apie 1989 rugpjūčio 23 -iąją pasidalijo Irena ir Petras Bėtos.
– Džiaugiuosi, kad galėjome prisidėti prie tokio reikšmingo visoms Baltijos šalims įvykio. Tai leido mūsų profesija – aviatorių galimybės. Nors nemanau, kad močiutės, kuri už paskutinius rublius nupirko puokštelę gėlių, indėlis yra mažesnis. Baltijos kelią mes matėme iš viršaus ir galėjome įvertinti, koks tai didingas, nepakartojamas ir jaudinantis reiškinys, – kalbėjo lakūnas Petras Bėta.
Jis prisiminė, kad du lėktuvai pakilo iš Pociūnų ir nuskrido į Aleksoto aerodromą, į kurį Lietuvos televizijos prašymu buvo suvežtos gėlės, kurias turėjo išbarstyti iš lėktuvų. Pasak lakūno, jie įsivaizdavo, kad bus atvežtas glėbelis gėlių, o paaiškėjo, kad gėlių puokščių yra net trys sunkvežimiai! Į vieną lėktuvą sutalpino mažiau nei trečdalį vieno sunkvežimio (apie 1,5 tonos, o viename sunkvežimyje telpa apie 8 tonas).
Irena Bėtienė pasakojo, kad iki šiol širdyje saugo tą jausmą, kurį patyrė iš viršaus žvelgdama į minias mojuojančių žmonių, bei žmonių vieningumą, nuoširdumą.
– Gėlių prikrovėme tiek, kad lakūnai baiminosi, jog lėktuvas bus per sunkus ir nepakils. Smulkesnio sudėjimo lakūnas Vytautas Tamošiūnas į kabiną įlindo per langelį. O puokštelės buvo kruopščiai surištos, prie kai kurių pritvirtinti atvirukai. Matant tą žmonių nuoširdumą, ėmė didžiulis jaudulys, – pasakojo Irena Bėtienė, kuri pirmoji įlipusi į lėktuvą priiminėjo gėles ir talpiai jas dėliojo.
Buvo suplanuota, kad išbarsčius pirmąjį gėlių krovinį, lėktuvas vėl bus pakrautas gėlėmis. Deja, sunkvežimiai įstrigo spūstyse ir jiems nepavyko nuvažiuoti iki numatytų „chemikų“ aikštelių, kur galėjo nusileisti lėktuvas. Tačiau gėlės neprapuolė – iš jų pakelėse buvo išdėlioti užrašai „Laisvė Lietuvai!“.
– Jausmas, kurį patyrėme 19 valandą, kai buvo numatyta akcijos pradžia, skrisdami virš rankomis susikibusių, mojuojančių žmonių ir berdami gėles, iki šiol nepalieka abejingu, – prisiminė P.Bėta.
Jie apgailestavo, kad beveik nėra nuotraukų, darytų iš viršaus. Nors P.Bėta turėjo fotoaparatą, tepadarė du kadrus, tikėdamasis, kad daugiau nuotraukų padarys Lietuvos ir užsienio fotografai.
– Deja, – kaip sakė P.Bėta, – atminčiai liko tik tos dvi blankios nuotraukos.
Iškilmingame renginyje prisiminimais pasidalijo Seimo narys Vytautas Kamblevičius, muzikavo Prienų meno mokyklos mokytojos Vitalija Aukštakalnienė ir Danguolė Kolpakovienė.
Pasakojimus tarsi apibendrino ir tos dienos dvasią pajusti leido LRT televizijos filmas „Baltijos kelias“.
Laima Duoblienė