Iš tų metų, iš tų sentimentų…

MVStakliskes201205-01-1fixJonas STALIULIONIS

Iš tų metų, iš tų sentimentų,
iš jaunystėj rašytų laiškų –
lyg ir vėl tam miestely gyventum,
ir nebūtum nukirpus kasų.
Stakliškėse praleidau ketverius gimnazistiško gyvenimo metus (1959-1963), bet ir po daugelio metų šiam miesteliui jaučiu pačius šilčiausius sentimentus. Stakliškės su medine bravoro tvora, su brukavotomis gatvelėmis vis kirba ir kirba mano mintyse. Važiuodamas į Nemaitonis, perverčiu gimnazistiškų metų albumą. Nuotraukose užfiksuoti nerūpestingo gyvenimo epizodai sušildo krūtinę, atgaivina praeitin nugrimzdusius laikus ir „pasirašo“ eilėraštis:
Už smagią polką aktų salėj,
Už tuos seniai prabėgusius metus,
Už mūsų žingsnius Stakliškių miestely,
Už tai, kas buvo ir dar bus.
Už mūs Guostelę,
Už paverkny pražydusias ievas,
Už beržus prie žvyruoto kelio
Ir sentimentų nuotrupas mielas.
Stakliškėse visada sustoju, pereinu viena, kita gatvele. Viskas taip pažįstama, miela. Seni namai ir dideli medžiai vis dar saugo mūsų gimnazistiškų laikų dvasią. Vaikštau po miestelį ir, rodos, net kadaise po asfaltu pakištus grindinio akmenis matau. Gerai prisimenu kairėje Kauno gatvės pusėje apšiurusį medinį namą. Tai buvo mūsų mokyklos bendrabutis. Prieš penkerius metus šį žemėsna smengantį pastatą nugriovė, bet mano atmintyje jis vis dar stovi. Prieinu arčiau, dairausi ir prisimenu, kaip 1959 metų rudenį, subjurus orams, tėvas, pasikinkęs arklį, atvežė mane ir kelis maišus bulvių. Bendrabučio vaikai jau buvo įnikę į stalo tenisą. Ping pong, ping pong, ping pong ant valgomojo stalo kaukšėjo celuloidinis kamuoliukas. Aš, kaip nuošalaus kaimo vaikas, tokio žaidimo net nebuvau girdėjęs. Ir Užuguosčio septynmetėje jo niekas nežaidė ir nežinojo. Tai tik stovėjau ir, akimis gaudydamas kamuoliuką, bandžiau perprasti žaidimą. Pasižiūrėjus atrodė paprasta, bet kai atsistojau už stalo kamuoliukas pradėjo „ožiuotis“. Pirmos nesėkmės neišmušė iš vėžių, o tik įpūtė azarto ir nuo stalo jau nesitraukiau. Kitą savaitę nuėjau į miestelio biblioteką ir parsinešiau Viliaus Variakojo knygą „Stalo tenisas“. Radau daug patarimų pradedantiesiems: analizavau, mokiausi ir tobulėjau. Po dviejų savaičių sinagogoje, miestelio žmonės ją vadino škala, buvo surengtos stalo teniso varžybos. Nuėjome ir mes, bendrabučio vaikai. Žaidė vyresniųjų klasių mokiniai, kai kurie mokytojai, miestelio jaunimas. Bet dėmesį labiausiai traukė bravoro direktoriaus Vytauto Lakicko ir jo devintokės dukters Elenos žaidimas. Mergina buvo geriausia ne tik Stakliškėse, bet ir visame Jiezno rajone ir aplinkiniuose miestuose. O tą vakarą bravoro direktorius atidavė mums vieną kamuoliuką, patenkinti grįžom į bendrabutį ir visą vakarą šokome pagal jo muziką. Nors nuo tų dienų prabėgo beveik šešiasdešimt metų, bet gražaus duktės ir tėvo žaidimo nepamiršau.
Iš V. Variakojo sužinojau, kad anglai pirmieji pasaulyje 1890 metais pradėjo žaisti stalo tenisą. Beje, jie irgi žaidė su knygomis.Raketės atsirado vėliau. Taigi 1890 -ieji ne tik Londonui, bet ir Stakliškėms įsimintini. Mat žydas Rabinovičius nupirko pastatus ir įrengė alaus daryklą. Po tokių didelių permainų pradėjo augti ir pačios Stakliškės. Štai 1897 metų Rusijos gyventojų surašymo duomenimis, Stakliškėse gyveno 2300 žmonių. Apmaudu, bet dauguma šnekėjo žydiškai, lenkiškai ir rusiškai. Lietuviškai kalbėjo vos keliasdešimt. Stakliškės atlietuvėjo tik 1918 metais Lietuvai iškovojus nepriklausomybę. Nuo mažų dienų domėjausi istorija. Dar nemokėdamas skaityti varčiau knygas su didžiųjų kunigaikščių portretais, su senųjų pilių griuvėsiais. Varčiau ir didžiavausi sena ir garbinga Lietuvos istorija. Beje, ir Stakliškių praeitis alsavo senove.
Bendrabučio auklėtojos paragintas ėmiausi poezijos. Vieną gražią rudens dieną žiūrėjau pro langą į varinius miestelio klevus ir eiliavau:
Padūkus vėtra šiaušia stogą
ir drasko gelstančius lapus,
kieme pravirkdo klevą seną
ir siaučia, siaučia po laukus.
Malonu buvo, kad pirmas mano eilėraštis sulaukė pripažinimo: buvo patalpintas bendrabučio ir mokyklos sienlaikraščiuose, o po mėnesio – ir rajoniniame „Lenino keliu“ laikraštyje. Apmaudu, bet kitas eilėraščio posmelis išgaravo iš galvos.
Šie du bendrabučio laikų pomėgiai lydi mane visą gyvenimą. 2005 metais išleidau eilėraščių knygelę, o kita – „Po Stakliškių geltonu mėnuliu“ ką tik parašyta dar guli stalčiuje. Eseistiką spausdinu įvairiuose laikraščiuose. Geriausius tekstus iš periodikos guldau į knygeles. Petro ofsetas išleido „Žibalinės lempos vaikai“ ir „Vasara su saulės užtemimu“.
Neužmiršau ir stalo teniso. Keliolika metų šis patrauklus žaidimas mane ir maitino. Mat nuo 1994 metų iki pensijos dirbau stalo teniso treneriu.
Pastovėjęs ten, kur kadaise stovėjo mūsų bendrabutis, traukiu toliau. Stakliškėse daug akiai ir širdžiai mielų vietų. Einu pamažu, dairausi, o iš gatvelių ir skersgatvių lyg iš kokių muziejaus lentynų byra prisiminimai. Štai ir miestelio skveras. Atsisėdu ant suoliuko ir dairausi į žydiško stiliaus namus, susirandu vieną mielą langą ir žiūriu. Blykčioja nuo stiklo atsimušę saulės „zuikučiai“, o iš Pauliaus Širvio „Beržų lopšinės“ atplaukia posmelis:
Iš visur aš matau šitą langą.
Užsimerkiu – sužiūra jinai.
Ten matau aš nuskendusį dangų
Ir save nuskandintą tenai.
Kadaise už šito iki pusės balta perkeline užuolaida pridengto lango mūsų gimnazistiško gyvenimo dienas šildė naujausia lietuvių poezija nė kiek nepanaši į septynmetėje iškaltas medines eiles apie Leniną, Staliną ir didžiąją Sovietų Sąjungą. Tas stalininių poetų sukurptas šlamštas ne tik nieko nedavė, bet ir gadino mane kaip žmogų ir kaip literatą. Mano galvoje ir dabar dar pilna raudonųjų poetų pribertų šiukšlių. Štai Vacio Reimerio sklandžiai sueiliuotas posmelis:
Daug aukų mes tėvynei sudėjom,
Bet mes šiandien kaip niekad tvirti –
Mes su Lenino didžio idėjom,
Mes su Stalino žodžiais širdy.
Šį eilėraštį, pabertą Vaitkūnų pradžios mokykloje nuo scenos, padarytos ir daržinės durų, prisimenu ir šiandien.
1961 metų moksleivišką vasarą dirbau melioracijoje, velėnavau Sudvariškių kaime į Alšią įtekančio bevardžio upelio šlaitus. Užsidirbau 80 rublių, buvau turtingas ir Jiezne nusipirkau ne tik batus, kelnes, bet ir ką tik pasirodžiusią Pauliaus Širvio „Beržų lopšinę“, Justino Marcinkevičiaus „Dvidešimtą pavasarį“, „Pušis, kuri juokiasi“ ir jo išverstą Sergejaus Jesenino „Baltoji obelų pūga“, „Pirmąją knygą“ (1961).
Pirmiausia nusitvėriau P. Širvį. Patraukė šiltas, mano prigimčiai artimas jo poezijos pasaulis. Mat poeto posmai, prasismelkiantys į sielos gelmes, buvo gražūs ir švieži. Keletą labiausiai patikusių eilėraščių išmokau atmintinai. Kartą po šokių, lydėdamas merginą, įsidrąsinau ir pradėjau deklamuoti:
Gaubė tylą sidabro drobulė,
Uodas baidė palėpėj kregždes,
Kibiruos tu nešeis po mėnulį
Ir po kojomis laistei žvaigždes.
Susijaudinęs, drebančiu balsu užbaigiau posmelį ir nutilau. O mergina net rankomis suplojo:
– Kaip gražu, na, o kaip toliau, sakyk toliau.
– O toliau bus dar gražiau, – ir ėmiau į ausį šnibždėti:
Bals, išbals mėnesienų drobulės.
Gervės Grįžulo Ratuos girgždės.
Iš versmės man atneški mėnulį
Ir supilki stiklinėn žvaigždes.
Lapkritį, atšalus orams, dažnai susėsdavome jos kambaryje prie šito lango ir atsiversdavom „Beržų lopšinę“. Sudomino jau pats jo poezijos apibūdinimas, pateiktas knygos viršelyje: “ Pauliaus Širvio eilėraščiai visada labai nuoširdūs, šilti, dainingi. Poetas paprastais įvaizdžiais išreiškia subtilius jausmus, pergyvenimus, meilę gimtajam kraštui“. Šiame kambaryje ruošdavomės raiškiojo skaitymo konkursams. Vienas kitam garsiai skaitydavome pasirinktą eilėraštį, dalijom patarimus, kaip reikia deklamuoti. Ar tos pratybos pakėlė mūsų, kaip skaitovų, lygį, nežinau, bet meilę poezijai įpūtė. Ir dabar iš tų romantiškų jaunystės laikų atplaukia koks nors mielas posmelis ir paglosto krūtinę:
Bet lojo šuneliai, nulojo
Vaikystę piemens kepure.
Bauboja paklydus žaloji
Žvaigždėto rudens vakare.
Kelis kartus perskaitę „Beržų lopšinę“, atsivertėme plonutę, žaliais viršeliais Violetos Palčinskaitės knygelę „Žemė kėlė žolę“, išleistą 1961 metais. Tai buvo mūsų poetė, bendraamžė. Eilėraštis „Atsisveikinant“ irgi buvo mūsų. Ne viena abiturientų laida su šiuo eilėraščiu nulipo nuo scenos. Ir aš prisimenu, kaip su ašarom akyse nuo scenos lipo mergaitė, su kuria kelerius metus buvom įnikę į naujausią lietuvių poeziją.
O 1962 metų pabaigoje perėjom į naują mokyklą. Senosios mokyklos patalpos buvo pritaikytos bendrabučiui. Naujoje mokykloje teko įtemptai dirbti, ruošėmės abitūros egzaminams. O paskui visą birželio mėnesį juos laikėm. Mat egzaminų buvo daug: lietuvių literatūros rašinys, rusų kalbos atpasakojimas, prancūzų kalba, algebra, geometrija, fizika, chemija, istorija ir visuomenė. Po egzaminų suskatau ruoštis į universitetą studijuoti lituanistikos. Susitvarkiau dokumentus ir – į Vilnių. Karštą 1963 metų vasarą liejau prakaitą per stojamuosius sostinėje. Egzaminus išlaikiau, įstojau. Egzaminų metu sostinėje demonstravo dviejų serijų filmą „Rusų stebuklas“. Eidami iš „Pergalės“ kino teatro į universiteto bendrabučius, pamatėm ant medžio pakabintą kukurūzų duonos bandelę su užrašu „Rusų stebuklas“ III serija. Mat jau tada Sovietų Sąjungoje stigo grūdų duonai, o užsienyje nusipirkti nebuvo lėšų, nes viską surydavo ginklavimosi varžybos.
Net nespėjau gerai pasidžiaugti studentišku gyvenimu, lapkritį išvežė trejiems metams į rekrūtus Užbaikalėn. Buriatijos kalnuose jau buvo šalta. Kartais naktį, stovint sargyboje, termometro stulpelis nukrisdavo iki keturiasdešimt septynių laipsnių. Šildė tik merginų laiškai iš Stakliškų. Pro kareivinių langą matėsi gražus Selengos vingis su pakrantėje riogsančia didžiule uola. Žiūrėjau ir svajojau vasarą prie šito akmens sutikti geltonplaukę lietuvaitę. Gal net savo piemenavimo laikų draugę, kurią po brolio žūties partizanuose išvežė į Sibirą. Atsimenu, mergaitė, gavusi liūdną žinią, sėdėdavo Barkštinės pakrantėje ant didžiulio akmens ir tyliai dainuodavo:
Aš negaliu prie jo prieiti,
nušluostyt kraujo nuo kaktos
ir paskutinį kart priglausti
prie širdies mylinčios karštos.
O paskui ilgai žiūrėdavo į padūmavusį Alėcos raistą ir kumšteliu trindavo akis. Aš atsisėsdavau šalia, apgaubdavau sulopytu piemens švarkeliu ir guosdavau, bet ji tik dar labiau imdavo verkti.
Vasarą, laisvu nuo tarnybos metu, dažnai vaikščiodavau Selengos pakrantėje, bet lietuvaitės nesutikau. Prisiminęs piemenavimo laikus, parašiau eilėraštį:
Buvo vasara, saulė ir smilgos
ir takelis, paklydęs rugiuos,
bet blakstienas tau ašaros vilgė,
ir tavęs nemokėjau paguost.
1965 metais skaitančią Lietuvą pradžiugino „Poezijos pavasaris“. Tos šventės aidai pasiekė ir mane, vargstantį Buriatijos tankų dalinyje. „Poezijos pavasaris“ su viršelyje Stasio Krasausko talentingai patupdyta poezijos paukšte atskrido prie pat Mongolijos sienos į Kiachtos miestelį ir nutūpė ant mano kareiviškos spintelės raudonų plytų kareivinėse, statytose dar carų laikais. Tai į rekrūtus laiškus rašiusios merginos iš Stakliškių dovana. Knyga pradžiugino ir maloniai nuteikė už aštuonių tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos nutremtą rekrūtą. O kai iš knygos iškrito Guostelės krantų žiedelis, net širdis ėmė smarkiau plakti. Mergina gerai žinojo mano pomėgį eiliuotam žodžiui. Mat su ja nuo 1961 metų mėgavomės Chruščiovo atšilimo laikais pasirodžiusia naujausia lietuvių poezija.
Su geromis knygomis visada mėgdavau ilgai draugauti. Taip skaičiau A. Fetą, S. Jeseniną, M. Cvetajevą, V. Šklovskio „Levą Tolstojų“ ir kitas širdį užgavusias knygas. Po vairavimo pratybų atsiguldavau Selengos pakrantėje ir nuo tepalo bei gazolio pajuodusiomis rankomis atsiversdavau kokią nors mielą knygą. Iš tų mėnesėtų Buriatijos vasaros vakarų atmintin kaip skaidrus rasos lašas įkrito K. Borutos posmelis:
Praėjo vasara, ateis niūrus ruduo,
ir kaip sidabras kris balta šarma,
o tu užmik ir nieko nesapnuok –
praeina metai kaip viena diena.

Rubrikoje Krašto šviesa metų kloduose. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *