Suvienijo bendrystė ir tikėjimas

Liepos pabaigoje Lenkijoje, Krokuvoje, vyko Pasaulio jaunimo dienos, suvienijusios gražiai bendrystei ir maldai beveik du milijonus jaunų žmonių iš viso pasaulio. Vien iš Lietuvos vyko apie 1400 jaunuolių. Tarp Kaišiadorių vyskupijos jaunuomenės buvo ir septyni Birštono dekanato pasiuntiniai iš Birštono, Jiezno ir Stakliškių parapijų su jų kelionei vadovavusiu Jiezno parapijos klebonu Rolandu BIČKAUSKU. Po kelionės kalbinti dienų dalyviai sakė neabejojantys tuo, jog tai buvo geriausia, kas gali įvykti jauno žmogaus gyvenime. Ne vienas jų tvirtino, kad realybė pranoko lūkesčius.
– Man kelionė į Krokuvą buvo mamos dovana aštuonioliktojo gimtadienio proga. Iš pradžių apsidžiaugiau, bet vėliau atsirado abejonių. Šiandien labai džiaugiuosi, kad paklausiau kunigo Rolando ir neatsisakiau. Jau pirmi įspūdžiai, patirti Seinuose, buvo nepakartojami, – sakė jiezniškė Emilija Kudžmaitytė.

Jai pritarė ir jiezniškis Deivydas Bartuševičius, ir birštoniškės Monika ir Miglė Mielaikaitės, ir Aurelija Diškevičiūtė iš Stakliškių. Aurelija apie kelionę sužinojo iš į Krokuvą besiruošiančios sesers Deimilės, bet atsitiko taip, kad išvažiavo ji, o ne sesė. Sesutės Monika ir Miglė į žygį išsirengė paskatintos tėvų ir mokytojo, o Deivydas, patyręs Lietuvos jaunimo dienų dvasią, pats veržėsi į Krokuvą. Kartu su jais dar keliavo jiezniškės Marija Alubauskaitė ir Renata Šalūgaitė.
– Argi galima buvo praleisti  progą pamatyti popiežių? Juo labiau, kad mes turėjome galimybę apsilankyti ne tik Krokuvoje, kur vyko 31 – osios Pasaulio jaunimo dienos, bet ir praleisti kelias dienas Elko vyskupijoje, – pasakojo Deivydas.
Pagal organizatorių paskirstymą, Kaišiadorių vyskupijos jaunimas, prieš nukeliaudamas į Krokuvą, viešėjo Elko vyskupijos Seinų parapijoje. Čia juos labai draugiškai priėmė šiame krašte gyvenančios lietuvių šeimos, apsupusios šiluma ir dėmesiu. Laukė ir įspūdingi plaukimai baidarėmis, jaukūs pasikalbėjimai prie laužo. Aurelijos nuomone, buvo tiesiog netikėta, kad net taip galima priartėti prie Dievo.
Jaunimas taip pat turėjo progą susipažinti su Seinais, jų istorija, lankėsi Lietuvos konsulate, lietuviškoje mokykloje, už vietos žmonių sukauptas lėšas Žagarių kaime pastatytoje bažnyčioje, kurioje sekmadieniais meldžiamasi lietuvių kalba. Kaip pasakojo kalbinti keliauninkai, kiekvienas iš jų parsivežė ir jam asmeniškai įstrigusias akimirkas. Pavyzdžiui, Deivydas ilgam prisimins, kaip jis su bičiuliu, plaukdamas baidare, gerokai „atsiplėšė“ nuo kitų ir vos neatsidūrė Baltarusijoje. Emilija džiaugiasi, kad išsipildė jos noras pavaikščioti  po buvusią Seinų kunigų seminariją, kurioje mokėsi jos labai mėgstamo romano „Altorių šešėlyje“ autorius Vincas Mykolaitis Putinas. Visų jų atmintyje likę gražūs prisiminimai ir apie šeimų vakaronę, surengtą Seinuose palydėtuvių proga, ir apie šv. Mišias, vykusias Elko vyskupijos katedroje, ir, žinoma, apie šio krašto žmonių nuoširdumą bei svetingumą.
Pagrindiniai Pasaulio jaunimo dienų renginiai vyko Krokuvoje. Tai – miestas, su kuriuo susijęs ne vienas šventasis, tačiau daugiausia dėmesio, be jokios abejonės, sulaukė Jonas Paulius II ir Šv. Faustina. Šie du Krokuvos šventieji buvo paskelbti ir 2016 metų Pasaulio jaunimo dienų globėjais. Pasak grįžusių jaunuolių, prisiliesti prie miesto, iš kurio kilęs Jonas Paulius II, aplankyti vietoves, kur buvo galima rasti ypač brangių relikvijų, buvo tiesiog neįtikėtinas jausmas. Jų manymu, Krokuva su užduotimi surengti tokio dydžio renginį susitvarkė gerai, ypač atsižvelgiant į dabartinę situaciją Europoje. Specialiosios tarnybos užtikrino saugumą, higienos, mitybos poreikiai buvo patenkinti. Tai, kad iš pradžių gal kiek ir trūko informacijos ar buvo per mažai ekranų didžiojoje aikštėje Vigilijos ir adoracijos metu, tikrai nenustelbė to, ką piligrimai išgyveno susitikimo Krokuvoje metu.
Mūsiškiams ir vėl labai pasisekė, nes ir Krokuvoje jie gyveno svetingai juos priėmusiose šeimose. Pasak kunigo Rolando Bičkausko, tiesiog stebino lenkų atvirumas ir nuoširdumas. Pavyzdžiui, jį dar su trimis kolegomis savo trijų kambarių bute pakvietė apsigyventi jauna, du vaikus auginanti šeima. Visi puikiai išsiteko, o vakarus praturtindavo draugiški pašnekesiai. Laisvalaikiu daug klaidžiojęs po Krokuvą ir jo apylinkes Deivydas sakė sutikęs tik vieną vyriškį, kuriam užkliuvusi ant jo skruosto išpiešta trispalvė, kiti krokuviečiai labai gražiai atsiliepė apie Lietuvą.
Svarbiausia, žinoma, buvo Pasaulio jaunimo dienų programa. Per tas kelias Krokuvoje praleistas dienas, jaunimas turėjo galimybę sudalyvauti įvairiuose renginiuose, koncertuose, žaidimuose, susitikti ir pažinti daugybę žmonių.
– Daugiau kaip milijonas žmonių bando susitalpinti vienoje aikštėje. Karštis, norisi gerti, valgyti, miegi čia pat, po atviru dangumi, pasimetęs čiužinį, ir vis tiek džiaugiesi, – pasakojo mano kalbinti keliauninkai.
Vienas iš esminių dalykų, kurie Pasaulio jaunimo dienas, matyt, paverčia ypatingu renginiu – galimybė pamatyti popiežių Prancičkų. Tai buvo didelė dovana ir mūsiškiams piligrimams, o Aurelija labai džiaugiasi dar ir tuo, kad jai užteko kantrybės ilgokai pastovėti prie šalia kelio pastatytos tvorelės ir iš labai arti pamatyti popiežių bei jį nufilmuoti.
– Bene stipriausia popiežiaus pasakyta mintis buvo paraginimas, kad jaunimas neišeitų į pensiją anksčiau laiko. Kartais dvidešimtmetis žmogus jau mąsto kaip pensininkas, neturi energijos ir jaunatviškos dvasios, ką popiežiui skaudu matyti, – dalindamasis įspūdžiais sakė kunigas Rolandas Bičkauskas.
Jis taip pat atkreipė dėmesį ir į kitą popiežiaus pasakytą mintį, tai  – linkėjimą „neįsipatoginti“ savo sofose, bet išeiti  iš komforto zonos, rizikuoti, nes Dievas nepasilieka saugioje zonoje. Jaunimui didelį įspūdį paliko tai, kad popiežius buvo interaktyvus. Pavyzdžiui, kviesdamas statyti tiltus, jis prašė visų dalyvių susiimti už rankų ir taip nutiesti pirmąjį tiltą. Tie paprasti pavyzdžiai jauniems žmonėms padėjo suprasti, kad reikia būti vieningiems, ypač  statant bendrystės tiltus tarp kontinentų, žmonių ir kultūrų. Popiežius savo kalbose akcentavo ir gailestingumo svarbą, kvietė jaunimą ginti ir savo asmeninę laisvę, ir būti aktyviems žmonijos šeimos nariams.
Taigi įspūdžių, kaip pasakojo jaunieji piligrimai, labai daug. Kiekviena diena buvo kupina naujų patirčių, netikėtų susitikimų, gražios bendrystės, bet didžiausias atradimas, kaip mano sesės Monika ir Miglė, tai TIKĖJIMO galia.
– Niekada nebūtume pagalvoję, jog tikėjimas gali suvienyti milijonus jaunų žmonių, – sakė jos.
Mergaitėms pritarė ir kiti kalbinti Pasaulio jaunimo dienų dalyviai.
Ramutė Šimukauskaitė