Tarp emigracijos ir tolerancijos

Justinas ADOMAITIS

„Sveikiausia yra valgyti savo krašte užaugintus maisto produktus, prie kurių prisilietė žmogaus rankos“, - tokią iš Vakarų Europos ateinančią tendenciją palaiko balbieriškiečiai Rymantas Sidaravičius (pedagogas, Tolerancijos centro vadovas), Vytautas ir Birutė Liutkai (ūkininkai) bei Angelė Sidaravičienė (medikė, Balbieriškio PSPC vadovė).

„Sveikiausia yra valgyti savo krašte užaugintus maisto produktus, prie kurių prisilietė žmogaus rankos“, – tokią iš Vakarų Europos ateinančią tendenciją palaiko balbieriškiečiai Rymantas Sidaravičius (pedagogas, Tolerancijos centro vadovas), Vytautas ir Birutė Liutkai (ūkininkai) bei Angelė Sidaravičienė (medikė, Balbieriškio PSPC vadovė).

-Kai turėjome kelių dešimčių melžiamų karvių ūkį, pieną ir sūrius parsinešdavome iš parduotuvės, – pasakoja Balbieriškio vasaros šventėje sutikti Kižių kaimo ūkininkai Birutė ir Vytautas Liutkai, – dabar laikome vieną karvutę, valgome savo sūrius ir dar kraštiečius jais pavaišiname.
Iš tikrųjų, Angelės ir Rymanto Sidaravičių sodyboje susirinkusius kraštiečių klubo narius ūkininkai vaišino iš saldaus pieno pagaminto sūrio tortu. Tačiau pačioje šventėje nacionalinei virtuvei dėmesio nebuvo skirta. Naminė duona, sūriai ar kiti vietos gamintojų patiekti skanėstai šiandien domina tik dalį vartotojų, daugiausia miesto gyventojus, sveikos mitybos šalininkus ir propaguotojus.
-Puoselėjame smulkų ūkį, auginame ko reikia savo šeimai, vaikams ir anūkams, – kalba Vartų kaimo ūkininkai Onutė ir Vytautas Oleškevičiai. Jų teigimu, šeimos ūkis visais istoriniais laikotarpiais buvo tarsi ekonominio nepriklausomumo pamatas. Nūnai emigracija praplėtė lietuvio pasaulėvoką, tačiau gali atsigręžti kitu aspektu. Į šalį anksčiau ar vėliau plūstelės pabėgėliai – kitų tikėjimų, kitokio maisto vartotojai. Tuomet ir prireiks tolerancijos. Juk nepasiūlysi atvykėliui iš musulmonų kraštų kiaulienos ar kitokio lietuviams įprasto ir sunkiai virškinamo maisto. Universalus produktas – pienas. Tik ar beliks jo gamintojų, kai Lietuvos pieno sektoriuje viena depresija keičia kitą. Kaimynai lenkai šaiposi iš mūsų, pieną pavertusių politika. Jie skaičiuoja savo grašius ir perka iš mūsų karves. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, prieš kelerius metus iš vieno mūsų krašto ūkio į Lenkiją „emigravo“ (buvo parduota) 150 veislinių karvių banda. Beveik šeši šimtai karvių panašią lemtį pasirinko Šilavote. Valstybės ir Europos Sąjungos lėšos investuojamos į didžiuosius, konkurencingus ūkius, o jie vieną dieną šmikšt ir pavirsta kukliu įrašu ekonomiką į politiką iškeitusio ūkininko banko sąskaitoje.

„Lietuvos pieno ūkis turi potencijos įsitvirtinti Europos ir pasaulio rinkoje“, – sako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Deividas Kliučinskas.

„Lietuvos pieno ūkis turi potencijos įsitvirtinti Europos ir pasaulio rinkoje“, – sako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Deividas Kliučinskas.

Kaimynai lenkai savo verslumu, gebėjimu kooperuotis ir prekiauti mūsų kaimo ūkiams gali būti sektinas pavyzdys. Lietuvis atkerta, jog ten nebuvo kolūkių, socializmui griuvus valstybės turto negrobstė buvę sovietmečio valdininkai ir biurokratai. Kaip kitados sakė klasikas Balys Sruoga, esame „prakeikta lyrikų tauta“, su šiaurietišku mentalitetu, saulės, kartu ir optimizmo trūkumu. Prisiminus mūsų krašto tarpukario istoriją, B. Liutkienės senelis Aleksandras Žilinskas Balbieriškio apylinkėse organizavo ūkininkų kooperaciją, steigė pieno nugriebimo punktą, iš kurio ūkininkai grietinę veždavo į Krokialaukio pieninę. Ten pagamintą sviestą lietuviai eksportuodavo į Angliją. Nūnai mūsų pieno gamintojų šaukliai ragina tuos rūpesčius deleguoti prekybininkams, verslininkams, netgi politikams. Žiūrėkime, ką turime. Pastaraisiais dešimtmečiais ūkininkų ir jų verslo partnerių pozicijos priminė katės ir šuns dialogą. Pieno gamybą politikai vadino šalies ekonomikos varikliu, tačiau pastaruoju metu, ypač po Rusijos embargo, tas variklis ėmė čiaudėti. Pieno sektorius priartėjo prie pavojingos ribos. Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 2012 m. šalyje buvo įregistruota 69 642 ūkiai, laikantys karves, praėjusių metų pabaigoje liko 52 492 ūkiai, o šių metų birželį – tik 27 676. Pagrindinės tokio mažėjimo priežastys – mažos pieno supirkimo kainos ir garbus ūkininkų amžius. Atsakymų buvo ieškota protesto akcijose Vilniuje ir pasitarimuose Briuselyje. „Esate globalios pieno rinkos dalis ir privalote ieškoti savo nišos“, – toks ES komisarų patarimas pieno gamintojams optimizmo nesukėlė. Bandymai administracinėmis priemonėmis sureguliuoti pieno supirkimo kainas baigėsi nesėkme.
Valstybės institucijos pasirūpino naujomis šalies pieno produkcijos eksporto rinkomis. Neseniai žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė susitiko su Lietuvoje viešėjusiais Naujosios Zelandijos ūkininkams priklausančios kooperatinės bendrovės „Fonterra“ atstovais. Apie keturis milijonus gyventojų turinti valstybė skaičiuoja ir tokią pat karvių bandą. Per metus šalyje pagaminama 21 mln. t pieno produkcijos, 95 proc. jos eksportuojama į 100 pasaulio valstybių. Naujosios Zelandijos ūkininkai už pieno žaliavą gauna tokią pačią kainą, kaip ir ES pieno gamintojai, tačiau, skirtingai nuo europiečių, nėra lepinami subsidijomis. Jau penkerius metus „Fonterra“ kooperatyvas bendradarbiauja su „Rokiškio sūrio“ bendrove, čia gamina aukštos kokybės išrūgų koncentratą.
Rinkos analitikai kalba apie pasaulyje augantį pieno vartojimą. Pieno gamybą didina gilias šio verslo tradicijas turinčios ES šalys – Airija, Nyderlandai, Vokietija, Prancūzija, Italija. Neseniai Lietuvos pieno gamintojų atstovai lankėsi Europos pieno tarybos pasitarime Liuksemburge. Prognozės gana santūrios: mažinti pieno gamybos kaštus, optimizuoti ūkius ir kooperuotis, suvienijant gamybą, perdirbimą ir prekybą.
DSC_0036 (Large)Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktoriaus pavaduotojo Deivido Kliučinsko teigimu, šalyje 2016 m. sausio 1 d. laikomų karvių skaičius, palyginti su praėjusiais metais, sumažėjo 8,7 proc. Nuo 2013 m. iki 2016 m. karvių bandų skaičius sumažėjo 24,6 proc., vidutinė karvių banda padidėjo 26,2 proc. ir šiuo metu siekia 5,73 galvijo. Pieno gamintojų skaičius per metus sumažėjo 13 proc. Tačiau karvių bandų dydis ir pagaminamo bei superkamo pieno kiekiai kasmet auga.
VMVT duomenimis, Alytaus regione 2016 m. birželio 1 d. pieno gamyba vertėsi 2 704 ūkiai, nuo metų pradžios iš verslo dėl amžiaus ir mažų žaliavos supirkimo kainų pasitraukė 388 pieno gamintojai, kurie 651 karvę pardavė į Lenkiją arba išvežė į skerdyklą. Klaipėdos regione iš pieno gamybos per penkis šių metų mėnesius pasitraukė 298 smulkūs ūkininkai, kurie 855 karves nutarę laikyti tik savo šeimos reikmėms. Marijampolės regione nuo sausio iki birželio pieno gamybą metė 431 ūkininkas (laikė 927 karves). Produktyvias karves marijampoliečiai pardavė kaimynams lenkams, senas išvežė į skerdyklą, o patys deklaravo gyvensią iš išmokų. Panevėžio regione iš rinkos pasitraukė 361 pieno gamintojai (673 karvės), Šiaulių – 383 (1 091), Tauragės – 476 (1 037), Telšių – 300 (833), Utenos – 251 (632), Kauno – 479 (1 481), Vilniaus – 304 (97).
VMVT ataskaitoje užfiksuota, jog per penkis šių metų mėnesius iš pieno gamybos verslo Lietuvoje pasitraukė 3 717 ūkininkų, kurie pardavė arba likvidavo 8 724 karves. Priežastis universali – mažos pieno supirkimo kainos ir garbus amžius.
Šių metų birželio 1 d. šalyje pieną parduoti tiekė 27 676 gamintojai, laikantys 261,2 tūkst. karvių. Statistinės ataskaitos liudija, jog didėja karvių produktyvumas, pieno gamyba auga, o bandos dydis artėja prie ES vidurkio. Tačiau pastarosiomis dienomis žibalo į ugnį įpylė tas pats pinigų skirstytojas Briuselis, Lietuvos pieno ūkiui gelbėti skyręs 13,3 mln. Eur. Yra siūlymų tokią paramą skirti ūkiams, kurie mažina pieno gamybą. Tokia praktika naudojasi olandai. Mūsiškiai to padaryti vargiai sugebės. Parama pasinaudos konkurencingi prekiniai ūkiai, kurie vėliau patirs atitinkama suma nukritusias pieno supirkimo kainas. Tokia Lietuvos realybė.
Remiantis VMVT informacija, šalyje daugėja pieno ūkių, kurie persiorientuoja į kitą žemės ūkio verslo šaką. Ar mūsų rajonui, palankiam gyvulininkystei plėtoti, būtų naudinga imtis avinžirnių, pupų, alpakų auginimo verslo? Juk anksčiau ar vėliau iš emigracijos Airijoje ar Anglijoje sugrįšiančius mūsų tautiečius ten maitino Azijos kraštų virtuvės.

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *