Kad žemė mums kalbėtų

Rašytojas Romas Sadauskas (pirmas iš dešinės) tiki, kad „Meilės bibliotekėlė“ bus populiari. Jam pritarė ir Jūratė Voloskevičienė (Andrulionytė), ir Vilniaus apskrities A.Mickevičiaus bibliotekos direktorius Petras Zurlys.

Iš Tarmių ir šnektų atlaidų rašytojo Romo Sadausko sodyboje Demeniškiuose sugrįžus
Kaip mes dainuodavom, mylėjom ir kentėjom! – Miškai nuščiūdavo, aidėjo slėniai.
Tai kas gi, broliai, mumiem atsitiko, Kas gi nutildė tuos miškus ir slėnius?
Romas Sadauskas

Aštuntieji tarmių atlaidai – tarptautiniai

Šiemetiniai Tarmių ir šnektų atlaidai skirti vietovardžiams. Kvietime į Demeniškius buvome raginami prisiminti savo gimtinės upelių, šaltinėlių ir ežerų, pievų, laukų ir kalvų, miškų ir gojelių pavadinimus – kad patys jų nepamirštume ir kitiems pasakytume. Nemažai žemėvardžių priminė pats sodybos šeimininkas rašytojas Romas Sadauskas, kalbininkė Asta Leskauskaitė, šventubriškis rašytojas, Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis, dzūkai broliai Jonas ir Petras Terteliai.
Bet kas betars žemės vardus, ar netaps ji nebyli, jei neliks gyventojų – ruošdamasi atlaidams suglumau, kad keliuose Birštono seniūnijos kaimuose nebėra nė vieno žmogaus.
Lydima savo tarmes puoselėjančių žodžio meistrų: prozininkės Birutės Jonuškaitės ir poeto Vlado Braziūno Demeniškiuose svečiavosi grupė gruzinų poetų. Skambant senosioms jų dainoms, net vėjas ir daug girdėję sodybos klevai sukluso, o subuvimo šeimininkas džiaugėsi, kad dar mokame klausytis.

Demeniškių Meilės bibliotekos atidarymas

Tarp Tarptautinių tarmių atlaidų dalyvių buvo ir mūsų krašto žmonių: iš Birštono, Prienų, Išlaužo bei „Vidupio“ bendruomenės.

Dzūkas, Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekos direktorius Petras Zurlys, mokytoja lituanistė Jūratė Andrulionytė-Voloskevičienė, vaikų rašytojo, mokytojo, bibliotekininko, 1937-aisiais įkūrusio Lazdijų biblioteką, Albino Andrulionio duktė, ir jauniausias skaitytojas atidarė Demeniškių Meilės biblioteką. Romas Sadauskas paaiškino, kad Meilės biblioteka todėl, jog  visos geros knygos – apie meilę: moteriai, motinai, vaikui, tėviškei, žemei. Bibliotekininku tapęs rašytojas džiaugėsi dovanotomis knygomis ir vylėsi, kad jos bus skaitomos  –  paėmus galima ir  negrąžinti: gerai, jei knyga nedulka lentynoje, o  keliauja iš rankų į rankas.
Atidarius biblioteką, Romas Sadauskas prisiminė Demeniškių žemėje išaugusius bibliotekininkus: Albiną Andrulionį, rašytojo pastangomis prikeltą iš užmaršties, bei JAV, Vašingtone, gyvenančią ir Kongreso bibliotekoje dirbančią Liną Žilionytę, kurios laiškas – kreipimasis į Tarmių atlaidų dalyvius buvo perskaitytas susirinkusiems:
Gerbiamieji Irena ir Romai Sadauskai, mieli šios šventės dalyviai,
Nors rašau šį laišką iš toli – vasaros miglose paskendusio Vašingtono – siela ir širdimi esu su Jumis.
Ir kas galėjo pagalvoti, kad Demeniškiai taps vieta susiėjimų, į kuriuos suvažiuos žmonės iš įvairiausių Lietuvos kampelių. Ir kas galėjo nuspėti, kad šios sodybos šeimininkai sugebės sugrąžinti mus į jaunystės dienas, kuomet Demeniškiai rodėsi buvo gražiausia vieta pasaulyje. O jeigu buvo lemta išgyventi ir pirmąją meilę, tai tuomet rodės, kad ir visas pasaulis sukosi apie Demeniškius, o jų centru buvo mėlyna Demeno akis.
Mano širdis suspurdo lyg paukštis prieš skrydį, kai Romas pasakė, kokia tematika vyraus šios vasaros Demeniškių atlaiduose. Bandau įsivaizduoti, kaip atrodys kaimas tokią dieną: ar jausis tas gegužinių šurmulys, koks būdavo mano vaikystės metais? Ar skubės žmonės į šią šventę? Ar švytės jų sudvasinti veidai paslaptinga šviesa?
Nors dirbu Kongreso bibliotekoje, kuri taip pat garsi įvairiais renginiais, jaučiu, kad būtų kur kas mieliau pabūti tarp savų žmonių, pajusti jų tylų džiaugsmą, sugrįžti nors trumpam į kaimą. Kongreso biblioteka yra mano dvasinio pasaulio puoselėtoja, artima ir miela vieta. Bet ji yra didelė tikrąja šio žodžio prasme. Ji yra pasaulio žinių lopšys, kurio neišsenkamą gylį pajunti beveik kiekvienoje parodoje, paskaitoje arba koncerte. Tačiau subtilumu, artumu ir šiluma jos renginiai nepakeis Romo Sadausko bibliotekos, jo nuostabios idėjos nubraukti laiko dulkes nuo užsigulėjusių knygų…
Lina Žilionytė, Mikucio Juozaus anūkė
Rašytojui vardijant Demeniškių užaugintus garbius bibliotekininkus pagalvojau, kad jis apsidžiaugtų, jei priminčiau ir Birštone dirbančią Nijolę Raiskienę – jos gimtieji Noragėliai – netoli Sadauskų sodybos. Per beveik tris pažinties dešimtmečius iš Romo Sadausko esu girdėjusi daug gerų žodžių apie bibliotekininkus. Gal tuo ir nereikia stebėtis – rašytojui juk svarbu, į kieno rankas atiduoda savo knygas, kieno rankos jas dalija kitiems.
Tarmių atlaiduose priimta deklaracija „Dėl Demeniškių kaimo skelbimo 2016 metų Lietuvos krašto kultūros užkampiu“:
Mes, aštuntųjų Tarmių ir šnektų atlaidų dalyviai, čia susirinkę iš daugelio Lietuvos kampų ir kampelių, radome reikalą, tikslą ir prasmę, kad Demeniškiai būtų paskelbti 2016, t.y. šių metų Lietuvos kultūros Užkampiu.
Nėra ko slėpti, kad tenka su dėkingumu pripažinti, jog dingstį šiam kukliam žingsniui ar gestui davė Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis. Lyg ir pažadėjęs pernai dalyvauti septintuosiuose Demeniškių atlaiduose, likus kelioms dienoms iki jų, Ministras pranešė, jog į Demeniškius atvažiuoti negalės, nes Jam tenka vykti Žagarėn, kuri skelbiasi kultūros sostine…
Kur jau ten mums iki Žagarės! Vien žagarvyšnių bei žagarvynio ten daugiau negu Demeniškiuose, nors rugių, kvietrugių ir kvietruginės – kažin?
Taigi, mūsų kaimelis nesiveržia į Sostines, bet galėtų paliudyti, kad ir Užkampyje įmanoma kultūringai gyventi.
Šiaip ar taip, niekur kitur nevyksta tokie arba panašūs atlaidai, kai į juos susirinkusiems atleidžiamos visos nuodėmės, – tiesa, išskyrus gimtosios tarmės užmiršimą!
Šiaip ar taip, ne apie kiekvieną kaimelį išleistos keturios knygos, sukurtos dvi TV laidos bei dokumentinis filmas…
Šiaip ar taip, niekur kitur, net Žagarėje, nerasite Nežinomojo poeto kapo arba galerijos „Tvartas“…
Šiaip ar taip, ką tik atidaryta galbūt vienintelė pasaulyje Meilės biblioteka ne bloga apie šį kuklų jotvingišką užkampėlį byloja…
Deklaracijai pritariančių aštuntųjų atlaidų dalyvių parašai, padėti Demeniškiuose 2016 metų liepos 2 dieną nuo 11 valandos iki sutemų. Pasirašo tik tie, kam nuodėmės jau atleistos.
Šią deklaraciją tą pačią dieną tiesioginėje LRT radijo laidoje – viktorinoje „Ot tai tau“ perskaitė žurnalistė, etnologė Gražina Kadžytė.
Kaip ir kasmet, Sadauskų sodyboje netrūko šnekų ir dainų, lauktų ir netikėtų susitikimų. Skambėjo žemaičio Povilo Ventos Kuprio eilės, svečias iš JAV, internetinės „Enciklopedijos Lietuvai ir pasauliui“ (www.lietuvai.lt) leidėjas, užventiškis Edvinas Gedrimas ragino dalintis žiniomis apie gimtąjį kraštą, žurnalistas, aviatorius Edmundas Ganusauskas skaitė savo mėgstamiausių autorių eilėraščius, kartu dainuoti kvietė Varnėnų bendruomenės „Špokų“ kapela ir Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininko Juozo Dingelio pakviestas kauniškių ansamblis, ausį glostė dzūkiška žurnalistės Gemos Padribonienės šneka.
Tik atvykę į Demeniškius  susipažinome su Jūrate Voloskevičiene, dedančia pastangas, kad Lazdijų rajono savivaldybės viešoji biblioteka būtų pavadinta jos tėvo, vaikų rašytojo, mokytojo ir bibliotekininko Albino Andrulionio (1908–1986) vardu. Sužinojome, kad jis – Verknės pakrantėse dažnai skambėjusios dainos „Mano tėviškė“ autorius. Džiaugėsi jundeliškietė Ramutė Šimukauskaitė, mėgiamiausią savo mamos dainą aptikusi 1936 metais išleistoje knygelėje „Pirmos plaštakės“.
Gero gyvenimo svetingiems Irenos ir Romo Sadauskų namams bei naujai įkurtai Demeniškių Meilės bibliotekai! Ten apsilankius norisi sugrįžti – į tikrų žmonių buvimą, į jų žodį, dainą ar tylą  atsiremti. Ir gyventi. Po Lietuvos dangumi, Lietuvos žemėje, su tėvų ir protėvių kalba, su gimtojo krašto vardais lūpose.
Genovaitė Mačiūtė
Birštono viešosios bibliotekos bibliografė